Tūrio matai

Matai – tai sutartiniai nusistovėję lyginamieji dydžiai tam tikros rūšies fizinio dydžio reikšmei nustatyti. Lietuvoje iki metrinės sistemos įvedimo 1922 m. buvo naudojama labai daug įvairių matų. Lietuvos matų sistemos raidą galima suskirstyti į atskiros raidos etapus: 1 etapas iki XVI a. vidurio. Šiam etapui būdingi vyraujantys lietuviški matai, kurie formaliai nebuvo nustatyti. 2 etapo atskaitiniai taškai – valakų reforma ir Liublino unija. Šio etapo pagrindiniai bruožai tai, kad lietuviški matai pradėti reglamentuoti įstatymiškai ir šalia lietuviškų matų pradeda plisti ir lenkiški matai. 3 etapas žymimas po trečiojo Respublikos padalijimo 1795 m. – Didžiojoje LDK dalyje paplito rusiški matai, o užnemunėje plito naujos sistemos lenkiški matai.

Daugelis lietuviškų matų buvo naudojami visais matų sistemos raidos etapais. Reikia pabrėžti, kad dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijose, kurios priklausė Prūsijai, buvo naudojamos savo matavimo sistemos bei chronologiniai rėmai.

Lietuviškos matinės sistemos archaiškumą rodo matų pavadinimai, kilę iš darbo įrankių, gamtos darinių ar žmogaus kūno dalių. Archaiški žemės ploto matai buvo skaičiuojami pagal žemdirbio nudirbtą plotą per tam tikrą laiką. Pvz. žagrė – plotas, kurį artojas gali suarti per darbo dieną buvo lygi 15–16 arų. Po valakų reformos nuo 1547 m. žemė pradėta matuoti valakais ir margais. Šių matų kilmė vokiška. Margas (0,71 ha) – žemės plotas, kurį artojas suardavo nuo ryto iki vidurdienio. 30 margų buvo lygūs 1 valakui (21,37 ha). Taip pat dirbamos žemės ploto matavime buvo plačiai naudojami matai susiję su indų pavadinimais. Pvz. žemės ploto matavimo matas statinė – plotas, kurį galima apsėti su statine grūdų.

Lietuviški ilgio matai dažniausiai susiję su antropologine matų sistema. Pvz. uolekties (uolektis arba alkūnė – atstumas nuo alkūnės linkio iki piršto galo.) ilgis svyravo nuo 65 iki 71 cm. Uolektis buvo atskaitinis ilgio vienetas LDK, tačiau buvo plačiai naudojami ir kiti antropologiniai ilgio mato vienetai: sieksnis (lygus 3 uolektims (1,89 m.), pėda – lygi 0,5 uolekties (31 cm), colis (1/24 uolekties – 2,6 cm.) ir kt.

Seniausias lietuviškas svorio matas, žinomas iš netiesioginių šaltinių, – akmuo (lygus 14,62 kg). Svorio sistemos pagrindas buvo svaras (lygus 365,83 g arba 1/40 akmens). Šio mato pavadinimo kilmė aiškinama iš veiksmažodžio sverti.

Taip pat reikėtų pažymėti, kad Lietuvoje buvo naudojami ir kiti etnografiniai mato vienetai. Juos naudojo siuvėjai medžiagos kiekiui matuoti. Stomuo – medžiagos kiekis, reikalingas suaugusiam žmogui marškiniams pasiūti, kelnės – medžiagos kiekis kelnėms pasiūti (1,25 m), kostiumas – medžiagos kiekis kostiumui pasiūti (3 m). Tūrio matai dažniausiai turėjo tokius pat pavadinimus kaip ir indai, skirti skystiems ir biriems produktams laikyti.

Tūrio matai

Lietuvoje buvo naudojami biralų ir skysčio tūrio vienetai. 1-ojo ir 2-ojo matų raidos etapų atraminis skysčių tūrio vienetas buvo gorčius. Senasis gorčius naudotas nuo XIII iki XVIII a. buvo lygus 5,6 litro. Nuo 1765 m. LDK matų komisija nustatė kitą gorčiaus dydį. Naujasis gorčius buvo lygus 2,82 litro. Tačiau buvo naudojami ir kiti gorčiai: lenkiškas gorčius (lygus 4 litrams), rusiškas gorčius (lygus 3,28 litro). Naujasis – „šimkorkinis“ gorčius oficialiai buvo naudojamas iki 1922 m., o realiai dar ilgiau. Gorčiais buvo matuojami javai, parduodama degtinė. Šiam matui matuoti buvo naudojami indai – gorčiai.

Kitas mažesnis matas – kvorta. Kvorta buvo lygi ¼ gorčiaus. Išvertus į metrinę sistemą senoji kvorta siekė 1,4 litro, o naujoji 0,7 litro. Kvorta buvo dalinama į kvorteles. 1 kvorta = 4 kvortelės. Viena kvortelė buvo lygi 0,17 litro.

Dar vienas senovinis tūrio matas, naudotas Lietuvoje XVI – XVII a. miltams, alui, medui matuoti, buvo kaušas, tačiau jo dydis buvo nevienodas ir neaiškus. Kaušas dažnai minimas lietuvių tautosakoje, patarlėse: „Geriau medaus šaukštas, negu smalos kaušas. Proto kaušu neprikrėsi.”

Kitas archaiškas matas – verpelė. Verpele buvo vadinamas indas sviestui mušti (Žemaitijoje), o drauge tai buvo tūrio matas, lygus ketvirtadaliui statinės. Verpelėmis seikėjo ne tik sviestą, bet ir medų, javus. Verpelės būta nevienodo dydžio.

Po trečiojo Respublikos padalijimo pokyčių skysčių tūrio matavimo sistemoje buvo nedaug. Prie naudojamų lietuviškų matų išplito degtinės matavimo vienetai. Atskaitinis matas – vedro (kibiras), kuris buvo lygus 12,3 litro. Kibiras dalinosiį ketvirčius „četvernik“ arba į 10 štotų (1,2 litro). Dar su kibiru susiję matai – rusiškas butelis (0,6 litro) ir pusbutelis „sarakovka“ (0,3 litro). 40 pusbutelių arba 20 butelių sudarė kibirą.

XIV – XVIII a. biriems produktams matuoti buvo naudojamas senas lietuviškas matas – statinė (bačka). Statinės apytikris tūris buvo 400 litrų. XVI – XVII a. biralų matavimo vienetų sistema patobulėjo. 1655 m. nustatytas ir reglamentuotas Vilniaus statinės tūris buvo 72 senieji gorčiai (403 litrai). Statinės dalinosi į ketvirčius arba vadinamas silkines statines (18 gorčių), taip pat į aštuntainius ir šešioliktainius. Vietinėse Lietuvos miestų rinkose buvo naudojamos savo dydžio statinės (Kauno, Trakų, Labanorų).

Kitas biralų tūrio matas naudotas iki XX a. – pūras. Pūro tūris buvo lygus 1/6 statinės arba 12 senųjų, arba 24 naujieji gorčiai (67,2 litro). Po Liublino unijos Lietuvoje pradėti vartoti Rygos ir Magdeburgo pūrai.

Nuo XVI a. Lietuvoje buvo vartojamas saikas, jo dydis taip pat buvo susietas su gorčiumi. Saikas buvo lygus 6 gorčiams. Žinomas senasis ir naujasis saikas. Senasis buvo lygus 33,6 litro, o naujasis 16,8 litro. Dažnai saikas kaip indas atlikdavo sėtuvės funkcijas. Taip matuodavo grūdų kiekį įbertą į ploto vienetą.

Po Liublino unijos Lietuvoje plito lenkiški matai. Vienas iš jų – karčius, kurio tūris buvo lygus 120 litrų.

Po trečiojo Respublikos padalijimo rusai atnešė savo matavimo vienetus, tačiau didelių pasikeitimų neįvyko. Vienas iš naujų plačiai naudojamų matų buvo četvertikas, lygus 26,26 litro.

1920 m. vasario 7 d. Valstybės Tarybos priimtas Matų, saikų ir svarstyklių įstatymas. Jo 29 punkte sakoma: “Matų, saikų ir svarstyklių metrinė sistema įvedama Lietuvoje nuo 1921 m. sausio mėn. 1 d. 1920 m. laikomi pereinamu metu prie metrinės sistemos, paliekant Finansų, Prekybos ir Pramonės Ministerijai teisę tą laiką pratęsti, bet ne ilgiau kaip ligi 1922 m. pradžios“. Remiantis šiuo įstatymu galima teigti, kad metrinė sistema Lietuvoje galutinai įsigali nuo 1922 metų.

Tūrio matai Rokiškio krašto muziejuje

Rokiškio krašto muziejaus etnografijos rinkinyje yra saugoma daugybė įvairiausios paskirties daiktų iš XIX – XX a. valstietiškos ir miestietiškos buities. Taip pat šiame rinkinyje yra kelios dešimtys įvairiausių indų, kurie buvo naudojami kaip tam tikro tūrio matai. To meto žmogus didžiąją dalį jam reikalingų daiktų pasidarydavo pats ar įsigydavo turguje, padarytų kitų meistrų. Dažniausiai šie ūkio apyvokos daiktai buvo iš prieinamiausios medžiagos – medžio. Kad išskobtų primityvų kaušą vandeniui semti nereikėjo didelių meniškų įgūdžių, tačiau tiksliai padaryti tam tikro mato gaminį reikėjo ne tik medžio apdirbimo technikos, bet ir matematinių sugebėjimų.

Rokiškio krašto muziejuje yra saugoma įvairiausių gorčių tipų, pagamintų iš įvairiausių medžiagų. Nuo varinio, kuris eksponuojamas muziejaus istorinėje ekspozicijoje, iki medinių, kuriems pagaminti buvo naudojamos įvairios technikos. Yra skobtinių gorčių, padarytų iš beržo tošies, sudėtų iš kelių šulų, pintų iš šieno ir vytelių. Visi jie atliko tą pačią funkciją – buvo naudojami biriems ar skystiems produktams matuoti.

Taip pat muziejaus saugyklose saugoma didžiulė kaušų įvairovė. Tačiau jų dydis yra nevienodas, kaip ir jų pagaminimo technika. Vieni gražiai skobti, kiti gi grubaus darbo, treti suleisti iš šulų ir sutvirtinti mediniais ar geležiniais žiedais. Kaušus naudojo ne tik alui, medui ar miltams matuoti, bet ir vandeniui atsigerti ar gyvuliams jovalo įkrėsti.

Ikikrikščioniškoje kultūroje buvo naudojami apeiginiai kaušai, puošti įvairiausiais ornamentais ir simboliais, turinčiais astrologinę ar kalendorinę prasmę. Gerdami midų ar alų iš vieno kaušo, senovės žmonės atlikinėdavo tam tikrus ritualus: ruošdavosi kovai, dėkodavo už pergales, už derlių, patvirtindavo sutartis ir kt. Taip pat iš vieno kaušo buvo geriama ir vestuvių metu.

Muziejaus fonduose saugoma nemaža įvairiausių dydžių ir tūrių statinių kolekcija. Nuo didžiausių grūdams gabenti ir laikyti iki mažiausių, kurių funkcija ir tūris nelabai aiškūs. Jose galėjo būt laikomi prieskoniai, pipirai, tabakas, medus, pilamas vynas ar koks kitas stiprus gėrimas. Statinių skirtingi ne tik tūriai, bet ir pagaminimo technika. Yra archaiškų skobtinių statinių, tai pat ir suleistų iš šulų.

Panašus į statinę indas sviestui mušti – muštokė, seniau buvo vadinama verpele. Manoma, kad žodis verpelė – skolinys iš Kuršo, turintis tiek germanišką, tiek latvišką kilmę ir šiandien yra plačia naudojamas Žemaitijoje. Platelių apylinkėse verpelės tūris buvo lygus ketvirtadaliui statinės. Tik lieka neaišku, kurios. Nes kaip jau buvo minėta ankščiau, statinių tūriai buvo labai įvairūs ir nevienodi.

Tačiau vienodi, pagaminti su matematiniu tikslumu, yra saikas ir pūras. Tai dažniausiai kvadratinės formos medinė dėžė su rankenomis, nors yra taip pat ir pintų, padarytų iš tošies saikų ar sietų, kurių tūris atitinka saiką. Pastarieji buvo naudojami žemdirbių kaip sėtuvės.

Senieji lietuviški matai yra neatsikariama unikalios mūsų kultūros dalis. Dažnai jų pavadinimus galime rasti tautosakoje: patarlėse, priežodžiuose, pasakose, dainose. Tačiau kartais mes net nebežinome ką iš tikro tas žodis reiškia. Senieji lietuviški matai po truputį eina į užmarštį. Mūsų visų pareiga puoselėti ir saugoti lietuvišką kultūrinį palikimą. Muziejus tiesiogiai atlieką šią funkciją, tačiau kultūros gyvastis priklauso nuo jos vartojimo kasdieniniame gyvenime.

Šaltiniai: Pagalbinių istorijos mokslų paskaitos konspektai. Dest. doc. dr. Almonaitis V. Kulys A. Matai ir saikai. Utenos krašto enciklopedija. Utena, 2002 m. www.utena-on.lt

Martinkėnas V. Matai senovės Lietuvoje. Kalbotyra. Vilnius, 1966 m. p. 123–127 Urbutis V. Verpelė. Baltistica XXXVII (1) 2002. p. 22–33.

Renginių kalendorius

Renginiai kalendorius

P Pr

A An

T Tr

K Kt

P Pe

Š Še

S Se

0 Renginiai,

0 Renginiai,

0 Renginiai,

0 Renginiai,

2 Renginiai,

1 renginys,

0 Renginiai,

1 renginys,

Edukacinis užsiėmimas PAŽINKIME SAVO VALSTYBĖS ISTORIJĄ DRAUGE

0 Renginiai,

1 renginys,

-

AUTOŽYGIS

1 renginys,

0 Renginiai,

0 Renginiai,

0 Renginiai,

0 Renginiai,

1 renginys,

-

VERBŲ RIŠIMO EDUKACIJA

0 Renginiai,

0 Renginiai,

0 Renginiai,

1 renginys,

0 Renginiai,

1 renginys,

2 Renginiai,

-

VERBŲ RIŠIMO EDUKACIJA

0 Renginiai,

0 Renginiai,

0 Renginiai,

0 Renginiai,

0 Renginiai,

0 Renginiai,

1 renginys,

-

KIAUŠINIŲ MARGINIMO EDUKACIJA

0 Renginiai,

ROKIŠKIO KRAŠTO MUZIEJUS

Teisinė forma: Savivaldybės biudžetinė įstaiga
Adresas: Tyzenhauzų g. 5, LT-42115, Rokiškis
Įmonės kodas: 190263920; Tel. +370 683  82466
El. paštas: muziejus@rokiskyje.lt
Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre

NAUJIENŲ PRENUMERATA

ADMINISTRACIJOS DARBO LAIKAS

Pirmadieniais - ketvirtadieniais 8. 00 val. - 17.00 val.;
Penktadieniais 8. 00 val. - 15.45 val.
Pietūs 12.00 val. - 12.45 val.
Prieš šventes dirba 1 val. trumpiau
KAIP MUS RASTI?