Muziejaus istorija

Rokiškio krašto muziejui 2013-ji metai – jubiliejiniai. 1933 m. mokyklų inspektorius Juozas Ruseckas, mokytojas Petras Bliūdžius, miesto burmistras Julijonas Malevičius ir kiti entuziastai, susibūrę į kraštotyros draugiją, įkūrė muziejų. Po įsteigimo muziejus kurį laiką glaudėsi dviejuose apskrities bibliotekos kambarėliuose Vilniaus gatvės 6 numeriu pažymėtame Rapolo Mikalausko name. Vėliau kartu su biblioteka perkeltas į dar nuošalesnes patalpas, o nuo 1935 m. įsikūrė miesto centre, mūriniame Naumo Trifskino name (dabar viešoji biblioteka). Pirmuosius rinkinius sudarė apskrities mokytojų ir moksleivių surinkti muziejinės vertės daiktai, taip pat eksponatai, perimti iš Rokiškio gimnazijos muziejėlio.

Muziejaus reikalais rūpinosi Juozas Ruseckas. Jam išvykus, neetatiniu vedėju paskirtas Petras Bliūdžius. Jis stengėsi į krašto tyrinėjimo darbą įtraukti daugiau visuomenės, ypač mokytojų, savivaldybės tarnautojų. Pavyko surinkti gausią drožinėtų verpsčių, senosios skulptūros, medinių indų ir vieną didžiausių respublikos kraštotyros muziejuose akmeninių kirvukų kolekciją. Gal todėl į P. Bliūdžių 1937 m. kreipėsi Kauno Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus direktorius P. Galaunė, prašydamas paskolinti archeologinių radinių kuriamoms ekspozicijoms.

Eksponatų rinkimas dar labiau suaktyvėjo 1938 m., muziejui pradėjus gauti Švietimo ministerijos finansinę paramą. Buvo organizuojamos išvykos, pradėti rinkti stambesni etnografiniai daiktai, atsirado galimybė vieną kitą vertingą eksponatą nupirkti.

1939 m. muziejaus fonduose buvo 1046 muziejinės vertės daiktai.
1940 m., atėjus sovietinei valdžiai, kada Rokiškio dvaro savininkai Pšezdzieckiai buvo priversti palikti Lietuvą, iškilo grėsmė likusioms dvare meno vertybėms. Štai tada P. Bliūdžius kartu su miesto burmistru Vl. Paukšta pradėjo rūpintis, kad jos nežūtų. Švietimo komisariatas leido perkelti į dvaro rūmus kraštotyros muziejų, o Lietuvos kultūros paminklų apsaugos įstaiga įgaliojo muziejaus vedėją P. Bliūdžių saugoti ir globoti ne tik Rokiškio dvare esančias kultūros vertybes, bet taip pat jas surinkti ir suvežti į muziejų iš visų Rokiškio apskrities nacionalizuotų dvarų. Taip tikėtasi iš jau sukauptų fondų, grafo Pšezdzieckio ir kitų 10 nacionalizuotų dvarų suvežtų meno vertybių sukurti didelį rytų Lietuvos kultūros muziejų.

Miesto burmistras Vl. Paukšta muziejui paskyrė 16 Rokiškio dvaro kambarių. Buvo pradėta rengti ekspozicija. Tačiau, dar nespėjus jos užbaigti, atvyko Raudonosios armijos atstovai ir pareikalavo dvaro rūmus perduoti jiems. Muziejui vis dėlto pavyko išsiderėti 11 kambarių ir, viską sutvarkius, 1940 m. rugsėjo 15 d. dvare atidaryti ekspozicijas. Vien tik tą dieną muziejų aplankė apie 1000 žmonių, o iš viso iki metų pabaigos muziejuje pabuvojo 7682 lankytojai.

1940 m. muziejus buvo paskelbtas valstybine įstaiga, vietoje Kraštotyros jam suteiktas Kultūros muziejaus vardas.
Tačiau tuo džiaugtis teko neilgai, nes kariuomenės vadai iš muziejaus pareikalavo dar kelių kambarių. LTSR valstybinės žemės ūkio komisijos pirmininkas A. Žukauskas raštu Rokiškio apskrities žemės ūkio komisijai pavedė dvaro rūmus perduoti Raudonosios armijos 215 šaulių pulkui. Jo rašte rašoma: „…paveikslus, nesant kur dėti, laikinai galima patalpinti gimnazijoj ar kitose mokyklose, ar valstybinėse įstaigose, pavedant juos saugoti tų mokyklų bei įstaigų viršininkams. Keletą paveikslų galima palikti karininkų susirinkimų salei papuošti“[i].

1940 m. gruodžio 13 d. dvare įsikūrė Raudonosios armijos pulkas, kurio vadai visai nesiskaitė su muziejaus vedėju P. Bliūdžiumi bei jo pastangomis saugoti sukauptas neįkainojamas meno vertybes. Į P. Bliūdžiaus ir vietinės valdžios pastabas dėl muziejaus eksponatų apsaugos komisaras J. Zacharovskis rašo: „Vienoje pastato dalyje yra kareiviai, klubas ir skaitykla. Pastato pusę užima eksponatai. Susidarė tarsi koks muziejus, nors daug eksponatų nevertingų. Pavyzdžiui, grafo Pšezdzieckio su šeima, jo giminių portretai užima daug vietos, bet neturi jokios meninės vertės“[ii].

Kasdieniais darbais ir rūpesčiais prasidėjo ir 1941-ieji. Muziejaus vedėjas P. Bliūdžius 1941 m. birželio 13 d. Politinio švietimo valdybai rašė: „Šiuo metu muziejus patalpų neturi (…). Naujos muziejaus patalpos jau remontuojamos, bet jos yra tokios mažos, kad vargu pakaks vietos kaipo sandėliui…“[iii] Po kelių dienų, birželio 15-ąją, P. Bliūdžius su šeima buvo suimtas ir išvežtas į Sibirą.

Muziejaus direktorius (1947-1953) Alfonsas Krasauskas prie muziejaus, įsikūrusio medinėje bažnytėlėje. 1950 m.

Prasidėjo karas. Nacių administracija muziejaus neuždarė, tačiau jo veiklą visiškai apribojo. Renkamasis darbas nutrūko. Liko nepargabentos apskrities dvaruose nacionalizuotos meno vertybės. Daug eksponatų, ypač turinčių praktinę-buitinę paskirtį, iš muziejaus buvo išgrobstyta.

Dėl neužtikrinto meno dirbinių saugumo 1941 m. spalio 9 d. vertingiausi muziejaus tapybos ir grafikos darbai buvo perduoti Kauno kultūros muziejui. Rokiškio muziejui grąžintas kraštotyros muziejaus vardas. Muziejaus vedėju tapo gimnazijos piešimo mokytojas Pranas Simanavičius.

1942 m. rudenį hitlerinės valdžios reikalavimu muziejus priverstas išsikelti iš dvaro rūmų, paliekant juose didelę dalį Rokiškio dvaro turtų: baldų, paveikslų, skulptūrų, knygų ir kt. Eksponatams skirtos pagalbinės dvaro patalpos. Nebuvo sąlygų nei ekspozicijoms, nei darbui, nes patalpų nešildė.
Po karo muziejaus veikla vėl atgaivinta, jam grąžintos patalpos Rokiškio dvaro rūmuose.

Muziejaus direktorius A. Krasauskas savo prisiminimuose rašė: „Muziejaus patalpas dvaro rūmuose radau apleistas, reikalaujančias kapitalinio remonto. Pro stogą ir lubas tvinsta vanduo, ypač tirpstant sniegui; prisisunkę vandens, sienų tinkas išpursta, o džiūstant pleišėja ir krinta, dulkių tumulais apneša eksponatus ir ekspozicijos instaliaciją. Erdvesniuose kambariuose supilti tarybinio ūkio grūdai ir pelai, o apatinėje dalyje apgyvendinti žmonės, įrengta kopūstų saugykla…Sušutus luboms, trečio aukšto kambariuose prasidėjo įgriuvimai; viena įgriuva ir ekspozicijų kambaryje… Būklė baisėjo, grėsė tolesnės įgriuvos. Tarybinis ūkis, kuriam tada priklausė rūmai, remonto nesiėmė – esą be ministerijos nieko negalį… Sunku apsakyti, kaip muziejus vedė sunkius žygius…dėl jų remonto…“[i]

Nežiūrint sudėtingų darbo sąlygų, vadovaujant direktoriui A. Krasauskui, dvare įrengtos ir atidarytos ekspozicijos, į muziejų atgabenta gausi kolekcionieriaus P. Gasiūno spaudinių kolekcija. Švenčiant lietuviškos knygos 400 metų jubiliejų, buvo surengta spaudos paroda, turėjusi didelį pasisekimą ir atgarsį. Tačiau muziejus susilaukė nemažos kritikos už tai, kad nebuvo sukurta sovietinio laikotarpio ekspozicija. Muziejaus vizitatorius rašė: „Kas dėl tarybinio laikotarpio eksponatų rinkimo, šioje srityje muziejus nieko nepadarė – tas yra visiškai nepakenčiama. Tokie portretai kaip Tyzenhauzo, Tyzenhauzienės meno savyje neturi ir iš patalpų muziejaus šalintini. Nepavaizduota liaudies kova su religijos prietarais…“[ii]

„Vis dėlto pastangos dėl dvaro patalpų nuomojimo sutarties bei sąlygų, derinant su vykdomuoju komitetu ir tarybiniu ūkiu, ir dėl remonto išjudino esminį reikalą iš sąstingio. Tarybinis ūkis ėmėsi remonto, o vykdomasis komitetas 1948 m. rugsėjo 14 d. raštu įpareigojo muziejų perkelti į „tinkamesnes“ patalpas Vytauto g. 26“[iii] – savo atsiminimuose rašė A. Krasauskas.
Muziejus perkraustytas į nešildomą medinę gimnazijos bažnytėlę. Direktorius A. Krasauskas ataskaitoje rašo, kad tas pastatas „be apšildymo, papuvęs, nepritaikytas, pratekančiu stogu“[iv]. Visi eksponatai čia nesutilpo, todėl dalis jų palikta dvaro rūmų pagalbinėse patalpose, kiti sukrauti miesto savivaldybės pastate, klebonijos klėtyje.

Nors ir sunkiomis sąlygomis muziejininkai vis dėlto rinko eksponatus, juos aprašinėjo, kūrė ekspozicijas, nemažą dėmesį skyrė įvairių istorinių objektų tyrinėjimui bei fiksavimui. 1949 m. liepos 3 d. bažnytėlėje lankymui atidaryti priešistorinis, revoliucijos, socialistinės statybos, gamtos, meno ir etnografijos ekspozicijų skyriai. Susidomėjimas muziejumi buvo itin didelis, jau pirmomis dienomis jį aplankė per 1000 rokiškėnų.
1952 m. liepos mėn. muziejus sugrąžintas į suremontuotus dvaro rūmus, kartu čia įkurdinama biblioteka, kultūros namai. Dvare buvo atidarytos archeologijos, liaudies meno, gamtos, etnografijos ekspozicijos, o dar po poros metų muziejuje parengta ir pirmoji sovietinio laikotarpio ekspozicija.

Naujas intensyvus organizacinis-kūrybinis etapas muziejuje siejamas su direktoriaus (1957-1966 m.) S. Daunio vardu. 1960-1962 m. tarp Respublikos kraštotyros muziejų užimta pirmoji vieta, 1965 m. muziejui suteikta trečia kategorija, jis tapo respublikinės priklausomybės – tai leido priimti daugiau darbuotojų, išplėsti veiklą. 1958-1959 m. vykdomi archeologiniai tyrimai Juodonių piliakalnyje, organizuojamas valstiečio sodybos perkėlimas ir liaudies buities skyriaus (pirmojo skanceno Lietuvoje) kūrimas dvaro parke. Muziejaus filialu tampa Zarasų muziejus, Stelmužės bažnytėlėje įrengiamos ekspozicijos. S. Daunys atranda nepakartojamą medžio drožėją L. Šepką, kurio drožiniai1961 m. birželio 12 d. perkeliami į muziejų.

 Juodonių piliakalnio kasinėjimai. 1958 m
 Dūminės pirkios perstatymo darbai  muziejaus buities skyriuje. 1964 m.
L. Šepka šalia savo drožinių. 1972 m

1966 m., S. Dauniui išvykus dirbti į Rumšiškes, direktoriumi Kultūros ministerija paskyrė ką tik baigusį Vilniaus universitetą istoriką Algimantą Kvartūną. Jam vadovaujant, muziejus augo, plėtėsi fondai, ekspozicijos. Direktoriaus A. Kvartūno rūpesčiu iš Rokiškio dvaro ansamblio pastatų buvo palaipsniui iškeliamos čia įsikūrusios įstaigos, gyventojai. Tos patalpos atitekdavo muziejaus ekspozicijų salėms ar eksponatų saugykloms. Pagal Vilniaus „Dailės“ kombinato projektus 1970 m. įrengtos liaudies meno, kitais metais – L. Šepkos drožinių, 1975-1980 m. centriniuose rūmuose išplėstos istorijos ekspozicijos, sumontuotos specializuotos eksponatų saugyklos. 1979 m. muziejui perduoti du buvusio kumetyno pastatai, o į naujas patalpas išsikėlus bibliotekai ir kultūros namams, muziejus liko vieninteliu dvaro šeimininku. Šalia muziejinės veiklos direktoriui teko rūpintis buvusių dvaro pastatų remontu-restauravimu, parko priežiūra.

1980 m. muziejininkai atsisveikino su ilgamečiu direktoriumi A. Kvartūnu, kuris išvyko dirbti į Rumšiškių liaudies buities muziejų. Vietoje prie muziejaus vairo stovėjusių vyrų paskutiniuosius dešimtmečius muziejui vadovauja moterys: Ona Mackevičienė (1980-1985 m.),Marijona Mieliauskienė (1985-1987 m.), Olga Grumbinienė (1987-1989 m.), nuo 1989 m. Nijolė Šniokienė.

Ne tik muziejinis, organizacinis darbas, bet ir ūkinė veikla gulė ant visų muziejaus vadovių pečių. Daug metų buvo konservuojami, restauruojami beveik visi dvaro ansamblio pastatai, tvoros. Pradėjus šildymo sistemos pertvarką, 1987 m. muziejuje demontuotos visos ekspozicijos. Trūkstant lėšų, dvaro ansamblio pastatų remonto ir muziejaus ekspozicijų atkūrimo darbai užsitęsė. Situacija pasikeitė 1996 m., kai muziejaus tvarkymo darbus pradėjo finansuoti ne tik rajono savivaldybė, bet ir Lietuvos kultūros vertybių apsaugos departamentas. Dvaro ansamblis ėmė sparčiai keistis: restauruoti centrinių rūmų, pietinės ir šiaurinės oficinų fasadai, perdengti stogai, sutvarkyta dvaro aikštė, įrengti takai, centriniuose rūmuose atkurta didžioji menė, įrengti sanitariniai mazgai.

1997 m. balandyje įvykęs atkurtos didžiosios menės atidarymas buvo ilgai laukta ir džiugi šventė ne tik muziejininkams, bet ir visiems rokiškėnams. Daugiau nei po keturių dešimtmečių (1954 m. pertvarkyta ir pritaikyta kultūros namams) dvaro menė vėl sublizgėjo buvusiu didingumu. A, Vizgirdos vadovaujamo „Muzika Humana“ ansamblio ir solistės Gintarės Skėrytės atidarymo šventėje atliekami pasaulinės klasikos kūriniai atskleidė puikią menės akustiką, jaukią kamerinę aplinką. Menė tapo reprezentacine miesto vieta. Muziejininkams atsirado puiki galimybė rengti čia įvairius šventinius renginius, lankytojus kviesti į klasikinės muzikos koncertus, festivalius, literatūros vakarus, susitikimus. Menės restauravimas – tai antrasis žingsnis, atkuriant buvusių dvaro rūmų interjerą; dar 1984 m. baigtas restauruoti ir lankymui atidarytas grafų valgomasis kambarys taip pat sulaukė labai didelio visuomenės susidomėjimo. Tai paskatino muziejininkus rengti planus platesnei dvarų kultūros ir istorijos ekspozicijai, atkuriant autentiškus rūmų kambarius, juose eksponuojant išsaugotas dvarų kultūros vertybes. Muziejininkų užmojus suprato ir palaikė paminklosaugos specialistai, rajono savivaldybės vadovai. Daugiau nei penkerius metus truko rūmų patalpų restauravimo darbai. 2003 m., minint muziejaus 70 –metį, lankymui buvo atverti 7 restauruoti dvaro kambariai; juose muziejininkai išeksponavo muziejaus fonduose saugomus dvaro buities daiktus: grafų baldus, indus, paveikslus, grafų drabužius bei aksesuarus. 2004-2006 m. UAB „Rokiškio apdaila“ tęsė darbus. Buvo restauruota dar 13 kambarių, rekonstruota ir dvaro buities ekspozicijai pritaikyta buvusi dvaro katilinės patalpa.

Naujos galimybės dvaro ansamblio tvarkymui atsirado paskelbus Europos Sąjungos struktūrinių fondų veiksmų programą. Jau 2005 m. Verslo paramos agentūrai prie Ūkio ministerijos buvo pateikta projekto „Rokiškio dvaro sodybos pritaikymas turizmo reikmėms“ paraiška. Praėjusi patvirtintas atrankos procedūras, paraiška buvo įvertinta teigiamai, ir 2006 m. liepos 1 d. projektas pradėtas įgyvendinti. Bendra projekto vertė pagal paramos sutartį – 4,72 mln. litų. Projekto metu buvo rekonstruota šiaurinė ir pietinė oficinos, jose įrengtos XX a. dievdirbio L. Šepkos drožinių ekspozicija, parodų salės, modernios saugyklos, rekonstruoti ir nutiesti lauko inžineriniai tinklai, parengti likusių nenaudojamų dvaro sodybos pastatų rekonstrukcijai reikalingi techniniai projektai. 2008 m. rugpjūčio mėn. projektas baigtas įgyvendinti ; jis buvo įvertintas kaip sėkmingiausiai vykdytas projektas Kultūros paveldo ir gamtosaugos srityje ir įrašytas į ES struktūrinių fondų paramos Lietuvai „Penkerių metų sėkmės istoriją“.

2010–2011 m. ES struktūrinių fondų lėšomis restauruotas dar vienas autentiškas pastatas – buvęs dvaro kumetynas. Jis pritaikytas muziejinei veiklai – įrengti edukaciniai kambariai, ekspozicija.
Padaryta išties daug. Tačiau savo eilės dar laukia 10 nerestauruotų dvaro ansambliui priklausančių pastatų, nesutvarkytas parkas, kurio renovacijai jau rengiamas techninis projektas.

Muziejus įsikūręs istoriniame XIX a. architektūros ansamblyje – buvusiuose Rokiškio dvaro rūmuose, kuriuos valdė kelios grafų Tyzenhauzų ir Pšezdzieckių kartos, garsėjusios kultūrine ir moksline veikla, sukauptomis kolekcijomis, mecenavimu. Todėl muziejus turi turtingą muziejinio darbo priešistorę.
Keičiantis istorinėms aplinkybėms, keitėsi ir muziejaus veikla. Per dvidešimt dvejus nepriklausomos valstybės metus įvyko reikšmingų pokyčių visose muziejaus veiklos srityse: atsinaujino ir išsiplėtė ekspozicijos, labai suaktyvėjo įvairiausių parodų, plenerų, muzikos, literatūros vakarų, susitikimų rengimas. Neatsiejama muziejaus veiklos dalimi tapo edukacinės programos. Muziejininkai yra parengę ir šiandien vykdo per 30 įvairių edukacijų, skirtų ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Muziejaus lankytojai, dalyvaudami krašto istorijos pažinimo, etninės kultūros, senųjų amatų edukacinėse programose, turi galimybę ne tik sužinoti, pamatyti, bet ir patys dalyvauti įvairiuose darbo procesuose, kurti, vertinti. Pati populiariausia muziejaus edukacija – „Sūrio kelias“, kuri ne tik pristato mūsų krašto kulinarinį paveldą, bet ir supažindina su didžiausia ir moderniausia Baltijos šalių regione akcine bendrove „Rokiškio sūris“. Edukacinėse programose kasmet pabuvoja per 15 tūkstančių lankytojų ne tik iš įvairių Lietuvos regionų, bet ir iš užsienio. 2010 m. už geriausiai parengtus ir vykdytus vaikų ir jaunimo kultūrinės edukacijos projektus muziejus pelnė LR Kultūros ministerijos premiją ir buvo apdovanotas ministro A. Gelūno diplomu.

Dar viena svarbi muziejaus veiklos sritis – leidyba; rengti vis naujus leidinius muziejininkams tapo įprastu kasdieniniu darbu. Pirmieji lankstinukai, katalogėliai buvo kuklūs, nedideli, sumaketuoti savo jėgomis. Tačiau sukaupta patirtis, įvairių projektų lėšos sąlygojo ypač kokybiškus pastarųjų metų muziejininkų leidinius tiek savo poligrafine išvaizda, tiek turiniu. Neveltui Rokiškio muziejus kviečiamas į Tarptautinę Knygų mugę ir jungtiniame respublikos muziejų stende pristato naujausius leidinius.

Daugiau negu prieš dvidešimtmetį muziejus pradėjo projektinį darbą; aktualių temų ieškojimas, projektų rašymas, jų įgyvendinimas – visų muziejininkų nuolatinis rūpestis, o kartu ir puiki galimybė plėtoti mūsų krašto istorijos ir kultūros tyrinėjimus, įvairiausiomis priemonėmis atspindėti muziejaus veiklą ir aktyvinti krašto kultūrinį gyvenimą. 2001–2013 m. muziejininkai parengė per 100 projektų LR Kultūros ministerijai, LR Kultūros rėmimo ir kitiems įvairiems šalies bei tarptautiniams fondams ir gavo didžiulę finansinę paramą.
Muziejuje sukaupta ir saugoma per 100 000 vnt. muziejinių vertybių. Šiandien muziejus ne tik kultūros vertybių saugotojas. Jis ir švietimo įstaiga, ir pramogų, laisvalaikio vieta. Džiaugiamės, kad lankytojai pamėgo mūsų muziejų, kad kasmet jį aplanko per 40 tūkstančių žmonių. Šiandien vienas didžiausių muziejaus siekių – išlaikyti Rokiškio dvarą patraukliausia turizmo vietove, kuriai šį titulą 2011 m. suteikė Europos komisija. Siekių daug ir įvairių. Juos kūrybišku ir nuoširdžiu darbu stengiasi įgyvendinti muziejininkai, kurių pastangas, idėjas ir sumanymus nuolat palaiko ir remia rajono verslininkai, visi rokiškėnai. Visų bendru rūpesčiu bei entuziazmu nuveikti darbai yra svarūs ir reikšmingi, nes jie tarnauja didžiam tikslui – puoselėti, saugoti ir reprezentuoti Rokiškio krašto istorinį-kultūrinį paveldą.

Paaiškinimai:

[1] Rokiškio krašto muziejaus (toliau RKM) archyvas, byla Nr. 3a;

[2] RKM archyvas, byla Nr. 143;

[3] RKM archyvas, byla Nr. 143;

[4] RKM archyvas, byla Nr. 284;

[5] RKM archyvas, byla Nr. 130;

[6] RKM archyvas, byla Nr. 284;

[7] RKM archyvas, byla Nr. 284;

« 2017 spalio mėn. » loading...
P A T K P Š S
25
26
27
28
29
30
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
1
2
3
4
5

ROKIŠKIO KRAŠTO MUZIEJUS

Teisinė forma: Savivaldybės biudžetinė įstaiga;
Adresas: Tyzenhauzų g. 5, LT-42115, Rokiškis;
Įmonės kodas: 190263920; Tel. +370 458 52835;
El. paštas: muziejus@rokiskyje.lt
Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre.

ADMINISTRACIJOS DARBO LAIKAS

 

Pirmadieniais - ketvirtadieniais 8. 00 val. - 17.00 val.;
Penktadieniais 8. 00 val. - 15.45 val.
Pietūs 12.00 val. - 12.45 val.
Prieš šventes dirba 1 val. trumpiau

 

KAIP MUS RASTI?