Muziejus Rokiškyje

Lionginas Šepka gimė 1907 m. Rokiškio r. Šiaudinės kaime, vargingoje valstiečių šeimoje. Lionginas augo tarp keturių brolių ir sesers. Jo motina garsėjo kaip puiki dainininkė ir dainų kūrėja.
Elžbieta Šepkienė pati mokė vaikus rašto, sekmadieniais vesdavosi į bažnyčią, kur išgirsti Evangelijos žodžiai giliai įkrito Lionginui į širdį, nes ėmęs drožti, didžiulius medžio plotus padengdavo prisimintais ir atkurtais tekstais.

Tačiau neilgai vaikai džiaugėsi motinos meile ir rūpesčiu. Likę našlaičiai, patyrė, kaip sunku užsidirbti duonos kąsnį. Lionginas piemenavo, vėliau bernavo, dirbo "zimagoru" (kartu kasė plačius ir gilius melioracijos griovius), skaldė akmenis. Kaip ir visi vyrai, tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Tačiau jaunystės metais jis net neįtarė, kad turi talentą kurti iš medžio skulptūras. Talentas atsiskleidė skaudžiu gyvenimo momentu.

Sunkiais pokario metais Lionginas glaudėsi pas savo mylimiausią brolį Petrą, gyvenusį Pandėlyje. 1949 m. brolis mirė. Tai Lionginą Šepką nepaprastai sukrėtė. Ir štai tada įvyko "stebuklas", kaip jis pats vėliau pasakojo apie savo kūrybos pradžią. Lionginui jau buvo daugiau kaip 40 metų, medžio darbų iki tol niekada nebuvo dirbęs ir, pasak jo, nemokėjo net kirviui koto nudrožti. Užsidaręs aplūžusioje, niekam nereikalingoje brolienės pirtelėje, jis ėmė kurti šedevrus iš medžio.
Nuo to laiko visas jo gyvenimas tapo pašvęstas medinių skulptūrų kūrimui.

Šepkos kūrybą galėtume suskirstyti į du etapus. Pirmasis apima 1950 - 1960m., o antrasis tęsėsi iki mirties. Su trumpomis pertraukomis jis kūrė iki pat mirties (1985 m.). Palaidotas gimtinėje, Lebedžių kapinėse.

1 2 3 4

1. L. Šepka - Lietuvos kariuomenės karys

2. L. Šepka jaunystėje dirbo „zimagoru"

3. L. Šepka prie jazmino

4. L. Šepka kuria. 1954 m. Alfonso Jančio nuotr.

5. L. Šepkos paminklas Lebedžių kapinėse (aut. Ipolitas Užkurnys)

Prie paminklo prigludusi žmona Danutė. Gintauto Dainio nuotr. 1997 m.

2. Pirmasis drožinys

Savo pirmąjį kūrinį iš medžio L. Šepka skyrė broliui Petrui. Tai buvo neįprastas paminklas, susidedantis iš daugelio detalių. Menotyrininkė Zita Žemaitytė taip apibūdina šį jo kūrinį: "Tai stulbinantis savo sudėtinga struktūra, originaliomis plastinėmis formomis kūrinys. Centrinė ašis - kryžius, apipintas fantastiškų gėlių girliandomis, vainikais, spinduliais, nuogomis figūrėlėmis, jį supa stilizuotų žydinčių alyvų krūmai, eglės pritupdytos išraiškingų paukščių figūrėlių, įvairios formos grandinės, kvadratinėse lentose įrėžti, ornamentais virstantys tekstai, karūnuotos širdys. Iškiliu ažūrinio paminklo paviršiumi plūstanti šviesa teikia medžio simfonijai paslaptingo žavesio; viskas čia virpa, alsuoja gyvenimu. Sukūręs šį paminklą, L.Šepka visą savo gyvenimą jau nepaleido iš rankų kaltelio ir medžio.

Paminklas broliui Petrui

Paminklas broliui Petrui (fragmentas)

3. Vertingiausius drožinius sukūrė vienatvėje

L.Šepka apsigyveno pirtelėje. Ten buvo ir jo dirbtuvė, ir gyvenimo vieta. Jo amžininkai atsimena, kad pirtelėje nebuvo jokių baldų. Pasieniuose stovėjo išrikiuotos jo skulptūros, bareljefai, grandinės. Didžiulės skulptūros viduje netilpo ir stovėjo lauke atremtos į pirtelės sienas. L.Šepka, pasinėręs į kūrybą, nesidomėjo ir nesirūpino buitiniais dalykais. Maistu jį sušelpdavo kaimynai ir geri žmonės. Vienumoje ir varge jis sukūrė vertingiausius drožinius. L. Šepką ypač išgarsino švč. Mergelės Marijos ir Kristaus skulptūros. Žmogaus dydžio skulptūrų plokštumas ištisai padengė ornamentu. Jis yra naujo, lietuviško ornamento kūrėjas. L.Šepka išdrožė labai daug mažesnių skulptūrų. Tai daugiausia švč. Mergelės Marijos ir Kristaus atvaizdai. Jis labai mėgo vaizduoti bareljefuose jų gyvenimo vaizdus, po jais parašydavo savo komentarus. Menininkas nedarė brėžinių, eskizų. Jis pasakojo, kad prieš savo akis matydavo tai, ką turi drožti. Pagrindinis jo darbo įrankis buvo aštrus peiliukas. Gyvendamas pirtelėje su savo skulptūromis, L.Šepka buvo labai laimingas.
Jis sukūrė apie pusantro tūkstančio darbų. Apie jo kūrybą žinojo tik kaimynai, Pandėlio miestelio gyventojai. Daugelis jų su pašaipa žiūrėjo į L.Šepką. Jiems buvo nesuprantamas jo darbas.

1 2 3 4 5. 6

1. L. Šepka stovi prie žeminės. 1960 m. Leonardo Tuleikio nuotr.

2. L. Šepka

3. L. Šepkos skulptūra „Kristus"

4. L. Šepkos skulptūra „Švč. Mergelė Marija"

5. L. Šepka

6. L. Šepka. P. Dūdos nuotr.

4. Apie L.Šepką sužino visa Lietuva

L. Šepka savo pirtelėje kūrė 10 metų niekam nežinomas. Kaimynai jį laikė keistuoliu, kuris užsiima nereikalingais dalykais. 1960 m. į Pandėlį atvyko Vilniaus Dailės instituto studentai (dabar garsūs dailininkai L. Tuleikis, V. Ciplijauskas ir kt.). Jie vaikštinėjo po miestą, ieškojo įdomių žmonių. Ir išgirdo apie "keistuolį". Aplankė L. Šepką ir buvo priblokšti jo kūrinių didingumo, originalumo. V. Ciplijauskas taip prisimena tą momentą: "Pandėliečiai pasakė, kad čia gyvena toks laukinis. Nuėjom ir apstulbom. Milžinišką įspūdį padarė toks keistas, nematytas pasaulis. Žeminė apaugusi kiečiais, dilgėlėm, vietoj durų - varteliai, pinti iš karčių. Beldžiu į stulpą. Tarpdury pasirodo žmogus, apsivilkęs miline, ant skvarbių akių užsmaukta kepurė, žengia nepatikliai, kalbinamas iš pradžių neatsako nė žodžio. Užsirūko pasiūlytą papirosą. Pamažu prasidėjo pokalbis. Įeinam pro vartelius į prieangį. Čia vienos ant kitų sukrautos nuostabiausios, nepaprastai originalios ir išraiškingos skulptūros, paukščiai, giedantys medžių šakose, ornamentuotos lentos su puikiai įkomponuotais tekstais. Iš karto krito į akį be galo organiškas monumentalių skulptūrinių formų ir turtingos ornamentikos ryšys. Daug mažų skulptūrėlių ant virvių... "(iš Zitos Žemaitytės knygos "Lionginas Šepka").
Studentai nufotografavo jo kūrinius, parodė nuotraukas savo dėstytojams Vilniuje. Visi suprato, kad Lietuvos meno pasaulyje atsirado neeilinė asmenybė. Pas L. Šepką pradėjo lankytis žurnalistai, monotyrininkai, menininkai. Laikraščiuose ir žurnaluose pasirodė straipsniai apie jo kūrybą. Lionginą Šepką aplankė ir Rokiškio krašto muziejaus darbuotojai...

1961 m. vasarą muziejininkai sužinojo: L.Šepka išvežtas į Didvyžių senelių namus Vilkaviškio r., o jo darbai sumesti garaže. Muziejininkai juos išgabeno į muziejų, kur jie tapo vertingiausiais ir įdomiausiais eksponatais. L.Šepkos drožinius muziejininkai surūšiavo, atskyrė monumentaliuosius nuo smulkiųjų, sumontavo kompozicijas ir ėmėsi rengti nuolatinę ekspoziciją. Sudėtingiausia buvo eksponuoti didžiausią erdvinę kompoziciją - paminklą broliui Petrui. Teko ardyti lubas ir aukštinti ekspozicinę salę. 1971 m. lankytojams duris atvėrė 2 salės ir nuo to laiko Rokiškio muziejus imamas asocijuoti su Liongino Šepkos vardu, jo kūryba ir muziejus dažnai pavadinamas Šepkos vardu. Garsas apie šią ekspoziciją sklido visoje tuometinėje Tarybų Sąjungoje ir maždaug 100 000 turistų kasmet apžiūrėdavo L. Šepkos drožinius.
1992 m. muziejus atnaujino ir išplėtė ekspoziciją. Lankytojai pamatė dar vieną įspūdingą erdvinę kompoziciją "Zitos darželis arba paukščių balius", kitus drožinius, tarp jų ir paskutinįjį nebaigtą - "Kareivėliai", darbo įrankius, laiškus. Lankytojai iš įvairiausių šalių palieka susižavėjimo kupinus atsiliepimus. Lietuvos respublikos prezidentas Valdas Adamkus parašė: "Laiminga tauta, turėdama tokių talentų".

1 2 3 4

1. Iš kairės stovi žurnalistas Tomas Sakalauskas, Lionginas Šepka, buvęs muziejaus direktorius Algimantas Kvartūnas

2. L. Šepka (kairėje) ir buvęs „Naujosios Romuvos" redaktorius Juozas Keliuotis (1902-1983). A. Miežansko nuotr.1971 m.

3. L. Šepka ir grafikė Gražina Didelytė (1338-2007).P. Dūdos nuotr. 1975 m.

4. L. Šepkos drožiniai jo namuose, Lebedžių kaime. Petro Dūdos nuotr. 1976 m.

5. 6

5. L. Šepka „Paukščių baliuje". R. Šilinio nuotr. 1972 m.

6. Lietuvos kino studijos kūrybinė grupė, 1972 m. kūrusi dokumentinį filmą apie Šepką „Pasirašau - arkitektas". R. Šilinio nuotr.

7 8

7. Žygeiviai lankosi pas Šepką. Š. Borutos nuotr. 1974 m.

L. Šepkos drožiniai ir jo mylimas šuo Sargis. P. Dūdos nuotr. 1975 m.

L. Šepka. P. Dūdos nuotr. 1975 m.

5. L. Šepkos laiškai Danutei

Pas Lionginą Šepką, gyvenantį Matijošiaus trobelėje, 1970 m. rudenį atėjo žurnalistė Danutė. Jų susitikimas ir draugystė užfiksuoti L. Šepkos jai rašytuose laiškuose. Tie septyneri metai, per kuriuos jie susirašinėjo, suteikia labai daug žinių apie L. Šepkos gyvenimą ir kūrybą. Tai savotiškas jo dienoraštis. Iš laiškų sužinome apie jį kamavusias mintis, apie kasdieninius rūpesčius, kurie šiandieniniam žmogui atrodo nesuprantami ir keisti. Skaitant laiškus, prieš akis iškyla XX amžiaus antrosios pusės gyvenimo panorama. Buitiniai patogumai Liongino Šepkos beveik nepalietė. Iki 1976 m. vasaros jis gyveno be elektros šviesos. Gyvendamas ir kurdamas Lebedžiuose, pasišviesdavo žvake, o kai jų pritrūkdavo - naudojo taukus. Vieninteliai technikos stebuklai - tai radijas ir dviratis. Radijo aparatėliai (tranzistoriniai imtuvai) jam labai dažnai gesdavo, reikėdavo nuolat rūpintis „batareikomis" (galvaniniais elementais). Radijas buvo vienintelis ryšys su išoriniu pasauliu. Jo klausė ne tik būdamas namie, bet pasiimdavo ir važiuodamas į Kupiškį. Dviračiu beveik kiekvieną savaitę įveikdavo apie 30 km į Kupiškį ir atgal. Kupiškyje pirkdavo maisto, įmesdavo į pašto dėžutę laiškus Danutei ir kitiems žmonėms. Ne visada pavykdavo dviračiu važiuoti, dažnokai tekdavo jį varytis (sugesdavo kelyje, būdavo prisnigta daug sniego), keletą kartų vos nepakliuvo po važiuojančiomis mašinomis. Kelionė į Kupiškį ir atgal į Lebedžius užtrukdavo visą dieną. Ryte stengėsi išvažiuoti kuo anksčiau, o grįždavo jau vėlai vakare. Ypač nelengva kelionė būdavo žiemą, kai vėlai aušdavo ir anksti temdavo, kelias buvo užpustytas.

Menininkas labai jautė gamtą, rūpinosi įsitaisyti gerus žiūronus, kad galėtų stebėti paukščius. Laukdavo grįžtančio špoko, jaudinosi, kad jam nesant namie, špokas gali išskristi. Džiaugėsi pirmuoju vieversio čirenimu, pempės klykavimu. Tačiau daugiausia meilės ir dėmesio teko šuniui Sargiui, kurį visai mažytį padovanojo Danutė. Sargiui atitekdavo skaniausi kąsneliai: jis mėgo tik liesą mėsą. Lionginas Šepka galėjo pats keletą dienų pabadauti, bet Sargiui visada turėjo būti parūpinta maisto. Kai Sargis pabėgdavo iš namų, būdavo didžiausia nelaimė. L. Šepka Danutei yra rašęs, kad Sargis viską supranta, kas jam sakoma, tik nemoka kalbėti. O kai L. Šepka, laukdamas Danutės, jaudindavosi, laukimas paveikdavo ir Sargį - šuo lakstydavo nuo lango prie lango ir, meistro nuomone, taip pat nekantraudavo kuo greičiau pamatyti viešnią.

Nuo 1978 m. prasidėjo šviesiausias Liongino Šepkos gyvenimo laikotarpis. Gyvendamas Vilniuje su artimu ir mylimu žmogumi - žmona Danute, jis buvo apsuptas dėmesiu ir rūpesčiu. O ir pats turėjo kuo rūpintis ir ką mylėti.

L. Šepka. P. Dūdos nuotr.

L. Šepka su Danute. P. Dūdos nuotr. 1977 m. (kairėje moterį nukirpti)

L. Šepkos laiškas Danutei. 1972 m. vasario 12 d.

L. Šepkos piešinys Danutei. 1975 m.

L. Šepkos kambarys Vilniuje

L. Šepka Vilniuje

L. Šepka personalinės parodos atidaryme Vilniuje. S. Žvirgždo nuotr. 1978 m.

Danutė ir Lionginas jų bute Vilniuje. Po 1978 m.

6. Atsiliepimai apie L. Šepkos kūrybą

Čia pateikiame menotyrininkų, rašytojų atsiliepimus apie Liongino Šepkos asmenybę ir kūrybą

"Prisimenu 1960 metų vasarą, "arkitekto" Liongino Šepkos "rūmus", užžėlusius kiečiais ir dilgėlėmis, besismelkiančius pro vadinamų durų angą dūmus ir iš pynučių durelių tamsoje beišnyrantį, švytintį, gilų, įdėmaus žvilgsnio, valingą skulptoriaus veidą. Nuostabiausios karūnuotų ir nekarūnuotų šventųjų statulos sukrautos stirtomis ankštutėje prieangio erdvėje, likusios sukabintos ant virvių ten pat. Didžiulė, reto grožio ir išraiškos Kristaus stovyla prie vandens duobutės kieme, nepatiklus, magiškas, reto grožio Liongino veidas, "aristokratiškos" rankos. Nei vienas gyvenime sutiktas kūrėjas nebuvo padaręs tiek sukrečiančio įspūdžio. Tai, ką jis čia sukūrė - sunkiai suvokiamas stebuklas."

" Didžiausia jo darbų stebuklybė - tai grandinės, padarytos iš vieno medžio gabalo. Išvydęs jas, pamatęs jo stovylas, patiri gerąją jėgą, didingą poveikį, kuris ilgai nepraeina ir nuo jų atitolus. Juos pamatęs, nueini kitoks, pasikeitęs negu buvai prieš ateidamas."
Tomas Sakalauskas, rašytojas, eseistas

x x x

"L. Šepkos kūrybos savitumas visų pirma išryškėja per kūrinio struktūros ir erdvės santykį. Tai ypač akivaizdu didžiosiose kompozicijose. Mažieji, pavieniai kūriniai - skulptūros, bareljefai- yra mažiau reiklūs erdvei, jie tarsi uždaryti patys savyje. Klasikiniame liaudies mene skulptūra būdavo įjungiama į aplinką (sodybą, peizažą, kapinių vaizdą ir pan.) per mažosios architektūros (stogastulpių, koplytstulpių, kryžių) formas, buvo joms pritaikyta ir jų savotiškai apribota. L. Šepka savo skulptūrų neriboja, netgi nederina prie natūralios aplinkos (nors paminklinės kompozicijos turėjo būti skirtos kapinėms - tėvų ir brolio kapams). Atvirkščiai - jis pats sukuria aplinką savo skulptūroms iš gamtos formų (medžių, žiedų, paukščių ir t.t.), taigi tarsi konstruoja savą pasaulio modelį. Tačiau L. Šepkos pasaulio modelis, smulkmeniškai išdekoruotas keliasluoksniu ornamentu, yra nuostabiai artimas tradicijoms."

"Lionginas Šepka visų pirma suvokiamas kaip genialus ornamento meistras. Raižytas ar negiliu reljefu drožtas ornamentas dengia L. Šepkos skulptūrų bei kitų jo kompozicijų dalių paviršių. Ornamentas L. Šepkos kūryboje ne tik „aprengia" žmogaus figūrą, „pridengia" foną, išpuošia medžius ir paukščius, išmargina daugybę dekoratyvinių detalių, bet ir sukuria ypatingą, vidinės dinamikos kupiną formų puokštę. Netgi didžiąsias L. Šepkos kompozicijas - paminklus - galima suvokti kaip daugiasluoksnį ornamentą, kurio geometrinius, augalinius, animalistinius motyvus menininko kūrybinė mintis suriša vidinės logikos ryšiais ir kuris turi savus dėsningumus, savą tvarką ir paskirtį. Dekoras pakeitė tradicinį skulptūrų dažymą, kuris menininko gyvenamuoju laiku buvo peikiamas kaip neskoningas ir atgyvenęs dalykas, uždengiąs natūralų medžio paviršiaus grožį. Tačiau, kaip žinome, ornamentas L. Šepkos kūryboje atsirado ne dėl konjunktūrinių aplinkybių, o organiškai išplaukė iš jo meninės prigimties."

Alė Počiulpaitė, menotyrininkė
x x x
"Kas buvo Lionginas Šepka? Dievdirbys, amatininkas, dailininkas? Anot vieno jauno lietuvių filosofo, jo kūryba primena Amerikos negrų džiazą - tai įvairių kultūrinių įtakų samplaika, autentiškai ir įspūdingai išreiškianti religinį jausmą."

"Šepkos darbuose susipynė kaimo dievdirbių kūrybos normos su provincijos bažnytinio meno, dvarų dailės įtakomis, šiuolaikiniam žiūrovui itin patrauklus naivumas ir įspūdinga, net bauginanti gryno, atviro, spontaniškai prasiveržusio talento jėga."
"Šepka tikrai yra vienas įdomiausių mūsų dailininkų, primityvistų ir vienas paskutinių Lietuvos dievdirbių."

Giedrė Jankevičiūtė, menotyrininkė