Lionginas Šepka – garsiausias XX a. dievdirbys

Lionginas Šepka gimė 1907 m. Rokiškio r. Šiaudinės kaime, vargingoje valstiečių šeimoje. Lionginas augo su keturiais broliais ir seserimi. Jo motina garsėjo kaip puiki dainininkė ir dainų kūrėja. Elžbieta Šepkienė pati mokė vaikus rašto, sekmadieniais vesdavosi į bažnyčią. Ten išgirsti Evangelijos žodžiai giliai įkrito Lionginui į širdį, nes ėmęs drožti, didžiulius medžio plotus padengdavo prisimintais ir atkurtais jos tekstais.

 

Tačiau neilgai vaikai džiaugėsi motinos meile ir rūpesčiu. Našlaičiai patyrė, kaip sunku užsidirbti duonos kąsnį. Lionginas piemenavo, vėliau bernavo, dirbo „zimagoru“ (kasė melioracijos griovius), skaldė akmenis, tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Tačiau jaunystės metais jis net neįtarė, kad turi talentą, kuris atsiskleidė skaudžiu gyvenimo momentu.

 

Sunkiais pokario metais Lionginas glaudėsi pas savo mylimiausią brolį Petrą, gyvenusį Pandėlyje. 1949 m. brolis mirė. Tai L. Šepką nepaprastai sukrėtė. Ir štai tada įvyko „stebuklas“, kaip jis pats vėliau pasakojo apie savo kūrybos pradžią. Lionginui buvo daugiau kaip 40 metų, medžio darbų iki tol nebuvo dirbęs ir, pasak jo, nemokėjo net kirviui koto nudrožti. Užsidaręs aplūžusioje brolienės pirtelėje, jis iš medžio ėmė kurti šedevrus. Nuo tada iki pat mirties 1985 m. visas L. Šepkos gyvenimas buvo skirtas medinėms skulptūroms kurti.

 

L. Šepkos kūrybą galėtume suskirstyti į du etapus. Pirmasis apima 1950–1960 m., o antrasis tęsėsi iki pat mirties (1985). Palaidotas gimtinėje, Lebedžių kapinėse.

Pirmasis drožinys

Pirmąjį kūrinį iš medžio L. Šepka skyrė broliui Petrui. Tai buvo neįprastas paminklas, susidedantis iš daugelio detalių. Menotyrininkė Zita Žemaitytė taip apibūdina šį jo kūrinį: „Tai stulbinantis savo sudėtinga struktūra, originaliomis plastinėmis formomis kūrinys. Centrinė ašis – kryžius, apipintas fantastiškų gėlių girliandomis, vainikais, spinduliais, nuogomis figūrėlėmis, jį supa stilizuotų žydinčių alyvų krūmai, eglės pritupdytos išraiškingų paukščių figūrėlių, įvairios formos grandinės, kvadratinėse lentose įrėžti, ornamentais virstantys tekstai, karūnuotos širdys. Iškiliu ažūrinio paminklo paviršiumi plūstanti šviesa teikia medžio simfonijai paslaptingo žavesio; viskas čia virpa, alsuoja gyvenimu.“ Sukūręs šį paminklą, L. Šepka jau nepaleido iš rankų kaltelio ir medžio.

Vertingiausius drožinius sukūrė vienatvėje

L. Šepka apsigyveno pirtelėje. Ten buvo ir jo dirbtuvė, ir gyvenimo vieta. Menininko amžininkai atsimena, kad pirtelėje nebuvo jokių baldų. Pasieniuose stovėjo išrikiuotos skulptūros, bareljefai, grandinės. Didžiulės skulptūros viduje netilpo ir stovėjo lauke atremtos į pirtelės sienas. L.Šepka, pasinėręs į kūrybą, nesidomėjo ir nesirūpino buities dalykais, maisto sušelpdavo kaimynai ir geri žmonės. Vienumoje ir varge jis sukūrė vertingiausius drožinius. L. Šepką ypač išgarsino Švč. Mergelės Marijos ir Kristaus skulptūros. Žmogaus dydžio skulptūrų plokštumos ištisai užpildytos ornamentais. Jis yra naujo, lietuviško, ornamento kūrėjas. L. Šepka išdrožė labai daug mažesnių skulptūrų. Tai daugiausia švč. Mergelės Marijos ir Kristaus atvaizdai. Bareljefuose mėgo vaizduoti jų gyvenimo vaizdus, po jais parašydavo savo komentarus. Menininkas nedarė brėžinių, eskizų. Jis pasakojo, kad prieš savo akis matydavo, ką turi drožti. Pagrindinis drožėjo darbo įrankis buvo aštrus peiliukas. L. Šepka sukūrė apie pusantro tūkstančio darbų. Apie jo kūrybą žinojo tik kaimynai, Pandėlio gyventojai.

L. Šepka niekam nežinomas savo pirtelėje kūrė 10 metų. Kaimynai jį laikė keistuoliu, kuris užsiima nereikalingais dalykais. 1960 m. į Pandėlį atvyko Vilniaus dailės instituto studentai (dabar garsūs dailininkai L. Tuleikis, V. Ciplijauskas ir kt.). Jie vaikštinėjo po miestą, ieškojo įdomių žmonių ir išgirdo apie „keistuolį“. Aplankė L. Šepką ir buvo priblokšti jo kūrinių didingumo, originalumo. Apie V. Ciplijausko pirmąjį susitikimą su drožėju pasakojama Zitos Žemaitytės knygoje „Lionginas Šepka“: „Pandėliečiai pasakė, kad čia gyvena toks laukinis. Nuėjom ir apstulbom. Milžinišką įspūdį padarė toks keistas, nematytas pasaulis. Žeminė apaugusi kiečiais, dilgėlėm, vietoj durų – varteliai, pinti iš karčių. Beldžiu į stulpą. Tarpdury pasirodo žmogus, apsivilkęs miline, ant skvarbių akių užsmaukta kepurė, žengia nepatikliai, kalbinamas iš pradžių neatsako nė žodžio. Užsirūko pasiūlytą papirosą. Pamažu prasidėjo pokalbis. Įeinam pro vartelius į prieangį. Čia viena ant kitų sukrautos nuostabiausios, nepaprastai originalios ir išraiškingos skulptūros, paukščiai, giedantys medžių šakose, ornamentuotos lentos su puikiai įkomponuotais tekstais. Iš karto krito į akį be galo organiškas monumentalių skulptūrinių formų ir turtingos ornamentikos ryšys. Daug mažų skulptūrėlių ant virvių […]“. Studentai nufotografavo jo kūrinius, parodė nuotraukas savo dėstytojams. Visi suprato, kad Lietuvos meno pasaulyje atsirado neeilinė asmenybė. Pas L. Šepką pradėjo lankytis žurnalistai, monotyrininkai, menininkai. Laikraščiuose ir žurnaluose pasirodė straipsnių apie jo kūrybą. Lionginą Šepką aplankė ir Rokiškio krašto muziejaus darbuotojai.

 

L. Šepka. P. Dūdos nuotr.

1961 m. vasarą muziejininkai sužinojo: L. Šepka išvežtas į Didvyžių senelių namus Vilkaviškio r., o jo darbai sumesti garaže. Muziejininkai juos išgabeno į muziejų, kur jie tapo vertingiausiais ir įdomiausiais eksponatais. L. Šepkos drožinius muziejininkai surūšiavo, atskyrė monumentaliuosius nuo smulkiųjų, sumontavo kompozicijas ir ėmėsi rengti nuolatinę ekspoziciją. Sudėtingiausia buvo eksponuoti didžiausią erdvinę kompoziciją – paminklą broliui Petrui. Teko ardyti lubas ir aukštinti ekspozicijos salę. 1971 m. lankytojams duris atvėrė 2 salės ir nuo to laiko Rokiškio muziejus imamas asocijuoti su L. Šepkos kūryba, muziejus dažnai pavadinamas Šepkos vardu. Garsas apie šią ekspoziciją sklido visoje tuometinėje Tarybų Sąjungoje, maždaug 100 tūkst. turistų kasmet apžiūrėdavo L. Šepkos drožinius.

 

1992 m. buvo atnaujinta ir išplėsta ekspozicija. Pateikta dar viena įspūdinga erdvinė kompozicija „Zitos darželis arba paukščių balius”, kitų drožinių, tarp jų ir paskutinysis, nebaigtas – „Kareivėliai”, darbo įrankių, laiškų. Lankytojai iš įvairiausių šalių palieka susižavėjimo kupinus atsiliepimus. Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus parašė: „Laiminga tauta, turėdama tokių talentų”.

L. Šepkos laiškai Danutei

Pas Lionginą Šepką, gyvenantį Matijošiaus trobelėje, 1970 m. rudenį atėjo žurnalistė Danutė. Jų susitikimas ir draugystė užfiksuoti L. Šepkos jai rašytuose laiškuose. Tie septyneri metai, per kuriuos jie susirašinėjo, suteikia labai daug žinių apie L. Šepkos gyvenimą ir kūrybą. Tai savotiškas jo dienoraštis. Iš laiškų sužinome apie kūrėją kamavusias mintis, apie kasdieninius rūpesčius, kurie šiandieniniam žmogui atrodo nesuprantami ir keisti. Skaitant laiškus, prieš akis iškyla XX a. 2-osios pusės gyvenimo panorama. Buitiniai patogumai L. Šepkos beveik nepalietė. Iki 1976 m. vasaros jis gyveno be elektros, pasišviesdavo žvake, o kai jų pritrūkdavo – naudojo taukus. Vieninteliai technikos stebuklai – tai radijas ir dviratis. Radijo aparatėliai (tranzistoriniai imtuvai) jam labai dažnai gesdavo, reikėdavo nuolat rūpintis elementais. Radijas buvo vienintelis ryšys su išoriniu pasauliu. Jo klausė ne tik būdamas namie, bet pasiimdavo ir važiuodamas į Kupiškį. Dviračiu beveik kiekvieną savaitę įveikdavo apie 30 km. į Kupiškį ir atgal. Kupiškyje pirkdavo maisto, įmesdavo į pašto dėžutę laiškus Danutei ir kitiems žmonėms. Ne visada pavykdavo dviračiu važiuoti, dažnokai tekdavo jį varytis (sugesdavo kelyje, būdavo daug prisnigta), keletą kartų vos nepakliuvo po važiuojančiomis mašinomis. Kelionė į Kupiškį ir atgal į Lebedžius užtrukdavo visą dieną. Ryte stengdavosi išvažiuoti kuo anksčiau, o grįždavo jau vėlai vakare.

Menininkas labai jautė gamtą, rūpinosi įsitaisyti gerus žiūronus, kad galėtų stebėti paukščius. Laukdavo grįžtančio varnėno, jaudinosi, kad jam nesant namie, varnėnas gali išskristi. Džiaugėsi pirmuoju vieversio čyrenimu, pempės klykavimu. Tačiau daugiausia meilės ir dėmesio teko šuniui Sargiui, kurį padovanojo Danutė. Sargiui atitekdavo skaniausi kąsneliai: jis mėgo tik liesą mėsą. L. Šepka galėjo pats keletą dienų pabadauti, bet Sargiui visada turėjo būti parūpinta maisto. Kai Sargis pabėgdavo iš namų, būdavo didžiausia nelaimė. L. Šepka Danutei yra rašęs, kad Sargis viską supranta, kas jam sakoma, tik nemoka kalbėti. O kai L. Šepka, laukdamas Danutės, jaudindavosi, laukimas paveikdavo ir Sargį – šuo lakstydavo nuo lango prie lango ir, meistro nuomone, taip pat nekantraudavo kuo greičiau pamatyti viešnią.

Nuo 1978 m. prasidėjo šviesiausias Liongino Šepkos gyvenimo laikotarpis. Gyvendamas Vilniuje su artimu ir mylimu žmogumi – žmona Danute, jis buvo apsuptas dėmesiu ir rūpesčiu. O ir pats turėjo kuo rūpintis ir ką mylėti.

Atsiliepimai apie L. Šepkos kūrybą

Tomas Sakalauskas, rašytojas, eseistas:

„Prisimenu 1960 m. vasarą, „arkitekto“ L. Šepkos „rūmus“, užžėlusius kiečiais ir dilgėlėmis, besismelkiančius pro durų angą dūmus ir iš pynučių durelių tamsoje beišnyrantį švytintį, gilų, įdėmaus žvilgsnio, valingą skulptoriaus veidą. Nuostabiausios karūnuotų ir nekarūnuotų šventųjų statulos sukrautos stirtomis ankštutėje prieangio erdvėje, likusios sukabintos ant virvių ten pat. Didžiulė, reto grožio ir išraiškos Kristaus stovyla prie vandens duobutės kieme, nepatiklus, magiškas, reto grožio Liongino veidas, „aristokratiškos“ rankos. Nei vienas gyvenime sutiktas kūrėjas nebuvo padaręs tiek sukrečiančio įspūdžio. Tai, ką jis čia sukūrė – sunkiai suvokiamas stebuklas. Didžiausia jo darbų stebuklybė – tai grandinės, padarytos iš vieno medžio gabalo. Išvydęs jas, pamatęs jo stovylas, patiri gerąją jėgą, didingą poveikį, kuris ilgai nepraeina ir nuo jų atitolus. Juos pamatęs, nueini kitoks, pasikeitęs negu buvai prieš ateidamas.“

Alė Počiulpaitė, menotyrininkė:

„L. Šepkos kūrybos savitumas išryškėja per kūrinio struktūros ir erdvės santykį. Tai ypač akivaizdu didžiosiose kompozicijose. Mažieji, pavieniai kūriniai – skulptūros, bareljefai – yra mažiau reiklūs erdvei, jie tarsi uždaryti patys savyje. Klasikiniame liaudies mene skulptūra būdavo įjungiama į aplinką (sodybą, peizažą, kapinių vaizdą ir pan.) per mažosios architektūros (stogastulpių, koplytstulpių, kryžių) formas, buvo joms pritaikyta ir jų savotiškai apribota. L. Šepka savo skulptūrų neriboja, netgi nederina prie natūralios aplinkos (nors paminklinės kompozicijos turėjo būti skirtos kapinėms – tėvų ir brolio kapams). Atvirkščiai – jis pats sukuria aplinką savo skulptūroms iš gamtos formų (medžių, žiedų, paukščių ir t. t.), taigi tarsi konstruoja savą pasaulio modelį. Tačiau L. Šepkos pasaulio modelis, smulkmeniškai išdekoruotas keliasluoksniu ornamentu, yra nuostabiai artimas tradicijoms.

L. Šepka suvokiamas kaip genialus ornamento meistras. Raižytas ar negiliu reljefu drožtas ornamentas dengia L. Šepkos skulptūrų bei kitų jo kompozicijų dalių paviršių. Ornamentas L. Šepkos kūryboje ne tik „aprengia“ žmogaus figūrą, „pridengia“ foną, išpuošia medžius ir paukščius, išmargina daugybę dekoratyvinių detalių, bet ir sukuria ypatingą, vidinės dinamikos kupiną formų puokštę. Netgi didžiąsias L. Šepkos kompozicijas – paminklus – galima suvokti kaip daugiasluoksnį ornamentą, kurio geometrinius, augalinius, animalistinius motyvus menininko kūrybinė mintis suriša vidinės logikos ryšiais ir kuris turi savus dėsningumus, savą tvarką ir paskirtį. Dekoras pakeitė tradicinį skulptūrų dažymą, kuris menininko gyvenamuoju laiku buvo peikiamas kaip neskoningas ir atgyvenęs dalykas, uždengiąs natūralų medžio paviršiaus grožį. Tačiau, kaip žinome, ornamentas L. Šepkos kūryboje atsirado ne dėl konjunktūrinių aplinkybių, o organiškai išplaukė iš jo meninės prigimties.“

Giedrė Jankevičiūtė, menotyrininkė:

„Kas buvo Lionginas Šepka? Dievdirbys, amatininkas, dailininkas? Anot vieno jauno lietuvių filosofo, jo kūryba primena Amerikos negrų džiazą – tai įvairių kultūrinių įtakų samplaika, autentiškai ir įspūdingai išreiškianti religinį jausmą.

L. Šepkos darbuose susipynė kaimo dievdirbių kūrybos normos su provincijos bažnytinio meno, dvarų dailės įtakomis, šiuolaikiniam žiūrovui itin patrauklus naivumas ir įspūdinga, net bauginanti gryno, atviro, spontaniškai prasiveržusio talento jėga.

L. Šepka tikrai yra vienas įdomiausių mūsų dailininkų primityvistų ir vienas paskutinių Lietuvos dievdirbių.“

Renginių kalendorius

Renginiai kalendorius

P Pr

A An

T Tr

K Kt

P Pe

Š Še

S Se

0 Renginiai,

0 Renginiai,

0 Renginiai,

0 Renginiai,

2 Renginiai,

1 renginys,

0 Renginiai,

1 renginys,

Edukacinis užsiėmimas PAŽINKIME SAVO VALSTYBĖS ISTORIJĄ DRAUGE

0 Renginiai,

1 renginys,

-

AUTOŽYGIS

1 renginys,

0 Renginiai,

0 Renginiai,

0 Renginiai,

0 Renginiai,

1 renginys,

-

VERBŲ RIŠIMO EDUKACIJA

0 Renginiai,

0 Renginiai,

0 Renginiai,

1 renginys,

0 Renginiai,

1 renginys,

2 Renginiai,

-

VERBŲ RIŠIMO EDUKACIJA

0 Renginiai,

0 Renginiai,

0 Renginiai,

0 Renginiai,

0 Renginiai,

0 Renginiai,

1 renginys,

-

KIAUŠINIŲ MARGINIMO EDUKACIJA

0 Renginiai,

ROKIŠKIO KRAŠTO MUZIEJUS

Teisinė forma: Savivaldybės biudžetinė įstaiga
Adresas: Tyzenhauzų g. 5, LT-42115, Rokiškis
Įmonės kodas: 190263920; Tel. +370 683  82466
El. paštas: muziejus@rokiskyje.lt
Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre

NAUJIENŲ PRENUMERATA

ADMINISTRACIJOS DARBO LAIKAS

Pirmadieniais - ketvirtadieniais 8. 00 val. - 17.00 val.;
Penktadieniais 8. 00 val. - 15.45 val.
Pietūs 12.00 val. - 12.45 val.
Prieš šventes dirba 1 val. trumpiau
KAIP MUS RASTI?