Petras Bliūdžius – mokytojas, muziejaus įkūrėjas, politinis kalinys

Petras Bliūdžius. 1926 m.

Rokiškio krašte gyveno labai daug šviesuolių, kraštui nusipelniusių žmonių, kurių likimą negailestingai nusprendė ir pražudė sovietinis rėžimas. Vienas iš jų buvo Petras Bliūdžius – mokytojas, muziejaus įkūrėjas, politinis kalinys.

Nuotraukoje matome jauną, inteligentišką, savimi pasitikintį vyrą, tačiau jį verta prisiminti kaip žmogų, kuris be galo mylėjo savo šeimą.

Jo dukra Laimutė apie savo tėvą prisimena, kad jis buvo labai energingas, linksmas ir išradingas, mėgo keliauti, organizuodavo ekskursijas, buvo labai darbštus ir didelis autoritetas savo šeimai. Be šeimos, jis turėjo begalę sumanymų ir kaip bendruomenės narys, aktyvus visuomenininkas, kultūrininkas.

P. Bliūdžius gimė Suvalkijoje, Tarpučių kaime, netoli Marijampolės. Jo tėvas Juozas Bliūdžius buvo knygnešys, už tai buvo teistas. Vėliau taip pat žuvo Sibire.

Čia labai tiktų pacituoti poeto Justino Marcinkevičiaus žodžius apie tai, ką Petrui Bliūdžiui davė šeimos vertybės: „visa ko pradžia yra ten toli vaikystėje, kur žmogus pirmą kartą supranta, kad pasaulyje jis gyvena ne vienas, kad jo rankos ir širdis privalo ką nors pridengti nuo skausmo, prievartos, melo, kad jis privalo būti Žmogumi. Tai aukščiausia ir sunkiausia pareiga“. Iš tikrųjų geriausia priemonė įdiegti vaikams tėvynės meilę – ją turėti tėvams savo širdyse.

1923 m.P. Bliūdžius atvyko į Rokiškį mokytojauti. Petras Bliūdžius. 1926 m.

Būtent P. Bliūdžiui dirbant gimnazijoje prasidėjo muziejininkystės darbai. Atsirado kampelis, kuriame buvo surinkta muziejinę vertę turinčių daiktų. Petras vedė rokiškietę, gimnazijos mokytoją Akviliną Klebonaitę, šeimoje gimė trys mergaitės. Kaip teigia amžininkai savo prisiminimuose, tai buvo tikra inteligentų šeima, kuri domėjosi krašto kultūra, prenumeravo per 20 įvairių leidinių. Mokiniai, prisimindami savo mokytoją P. Bliūdžių rašė, kad niekad nematė mokytojo supykusio ir kad jis su mokiniais bendraudavo kaip su suaugusiais, o per geografijos pamokas iš mokytojo sužinodavo apie iškilias asmenybes, mokslininkus. P. Bliūdžius vadovavo ir mokyklos bibliotekai, kuri buvo puikiai sukomplektuota. Kuklumas ir dar kartą kuklumas – tai bruožas, rodantis didelę vidinę žmogaus kultūrą, inteligentiškumą, talentą ir, žinoma, pagarbą kitiems. Jonas Kirlys, prisimindamas Rokiškio gimnazijos mokytojus, rašė: „Iš visų išsiskyrė geografas, kraštotyrininkas mokytojas P. Bliūdžius, nuolat rinkęs retus granito pavyzdžius bei uolienas, archeologines iškasenas. Tuos radinius nešė į Rokiškio kraštotyros muziejų arba krovė savo fizikos-geografijos klasės spintoje gimnazijoje.“

P.Bliūdžiaus dukra Laimutė prisimena, kad tėvas buvo labai energingas, linksmas ir išradingas, mėgo keliauti, organizuodavo ekskursijas, buvo labai darbštus ir didelis autoritetas savo šeimai. Jis turėjo begalę sumanymų ir kaip bendruomenės narys, aktyvus visuomenininkas, kultūrininkas.

Dar 1919 m. Rokiškio inteligentai puoselėjo mintį įkurti Rokiškyje muziejų. Tai įgyvendinti pavyko tik 1933 m., būtent P. Bliūdžiaus ir kitų miesto šviesuolių dėka susibūrus į kraštotyros draugiją. Pirmuosius muziejaus rinkinius sudarė mokytojų ir mokinių surinkti muziejinės vertės daiktai, o neetatiniu muziejaus vedėju buvo paskirtas P. Bliūdžius.

1938 m. muziejaus veikla buvo labai suaktyvėjusi, Švietimo ministerija jam skyrė finansinę paramą. P. Bliūdžius, kaip muziejininkas, nusipelno didžiausios pagarbos ir pačios garbingiausios padėkos. Jis stengėsi kuo daugiau visuomenės įtraukti į tyrinėjimo darbus, atsirado galimybė rengti išvykas, rinkti didesnius etnografinius daiktus. Buvo surinkta senovinių verpsčių, medinių indų ir akmeninių kirvukų kolekcija. 1939 m. muziejuje buvo 1046 muziejinės vertės daiktai.

1940 m., atėjus sovietų valdžiai, kada Rokiškio dvaro savininkai Pšezdzieckiai buvo priversti palikti Lietuvą, iškilo grėsmė dvare likusioms meninėms vertybėms. Štai tada P. Bliūdžius kartu su miesto burmistru Vladu Paukšta rūpinosi, kad jos nežūtų. Švietimo komisariatas leido perkelti į dvaro rūmus kraštotyros muziejų. Muziejaus vedėjas P. Bliūdžius iš Lietuvos kultūros paminklų apsaugos įstaigos gavo įgaliojimą saugoti ir globoti ne tik Rokiškio dvare esančias kultūrines vertybes, bet taip pat jas surinkti ir suvežti į muziejų iš visų Rokiškio apskrities nacionalizuotų dvarų. Tokiu būdu iš jau sukauptų fondų – grafo J. Pšezdzieckio dvare rastų ir iš 10 apskrities nacionalizuotų dvarų suvežtų meno vertybių – tikėtasi sukurti didelį Rytų Lietuvos kultūros muziejų. Dvaro parke užsimota įsteigti liaudies buities muziejų – atvežti valstiečio pirkią, klėtį ir kitų pastatų. Regina Mikšytė, intensyviai nagrinėjusi Petro Bliūdžiaus veiklą, rašė, kad 1940 m. liepos mėn. Rokiškio burmistras V. Paukšta raštu kreipėsi į Vytauto Didžiojo kultūros muziejų Kaune dėl kuo skubiausios globos Rokiškio dvaro rūmams, įspėdamas, kad viskas gali žūti. Neabejotinai jis veikė remdamasis P. Bliūdžiaus, Rokiškio kraštotyros muziejaus vedėjo, iniciatyva.

Tačiau netrukus kultūrinė veikla buvo suvaržyta: muziejaus pastate įsikūrė Raudonosios armijos įgula. Sovietiniai barbarai nesiskaitė su muziejininkais, niokojo pastatus, baldus, kūrinius, muzikos instrumentus. Tuo metu savo ataskaitoje P. Bliūdžius rašė: „Teko susispausti ir sulįsti į sandėliukus, tualeto kambarius ir palėpes. Saugyklą pasiekiame per balkoną paprastomis kopėčiomis.“ Sovietinė administracija nekreipė dėmesio į muziejininkų nusiskundimus, nes brutalus elgesys priešo žemėje jai atrodė pateisinamas. Nenuleisdamas rankų P. Bliūdžius dar bandė perimti iš saugumo uždarytų organizacijų vėliavas ir kitas vertybes, bet nespėjo. Muziejaus likimas jau buvo nuspręstas. Kasdieniniai darbai ir rūpesčiai prasidėjo 1941 m. Tais pačiais metais sovietiniai saugumiečiai jau fabrikuoja bylas apie krašto inteligentiją, įvardindami juos kaip sovietinės valdžios priešus.

P. Bliūdžiaus sekamojoje byloje yra 1941 m. birželio 7 d. Rokiškio NKGB pažyma, kurios 12-ajame punkte pavadinimu „Kompromituojanti medžiaga“ teigiama, kad P. Bliūdžius priklausė Lietuvos tautininkų partijai ir buvo Šaulių sąjungos narys.

Jau 1941 m. birželio 15 d. Rokiškio UNKGB surašo nutarimą apie P. Bliūdžiaus suėmimą ir kratos atlikimą jo namuose, o saugumo operatyvinis štabas – nutarimą dėl P. Bliūdžiaus šeimos ištrėmimo.

Jame teigiama, kad P. Bliūdžiaus šeima yra „socialiai pavojinga dabartinei valdžiai ir už tai ištremiama už Lietuvos ribų“. Kaip prisimena P. Bliūdžiaus dukra Laimutė, tėvas nujautė savo likimą ir tam ruošė savo šeimą. Tą pačią dieną P. Bliūdžius su šeima suimamas ir išvežamas į Sibirą. Tremtinių vagonuose atsidūrė ir šimtai kitų rokiškėnų. Buvo tremiami Lietuvos piliečiai, kurie pasižymėjo kurdami Nepriklausomos Lietuvos gyvenimą, aktyviai darbavosi Lietuvos gerovei bei formavo jaunąją kartą, pasirengusią kurti Tėvynės gerovę, kurie sumaniai ūkininkavo ar plėtojo savo verslą ir tiesiog gerai atliko savo pilietines pareigas. Ištremdami juos, sovietiniai imperijos vadai norėjo pirmiausia ištremti Lietuvos pilietiškumą.

Iš savo krašto ištremtas ilgametis Rokiškio gimnazijos geografijos mokytojas, Rokiškio krašto muziejaus steigėjas – viena šviesiausių ir garbingiausių asmenybių, palikusi nedylantį pėdsaką Rokiškio krašto kultūros istorijoje. Doras, tvirtas ir labai jau neparankus, pavadintas „nusikaltėliu sovietinei valdžiai“.

Trėmimo metu šeimos iš karto buvo atskiriamos. Taip atsitiko ir su Bliūdžių šeima: Petras nuvežtas į Rešiotų lagerius prie sunkių miško darbų, o žmona su mergaitėmis – į Altajaus kraštą. Būdamas tremtyje, P. Bliūdžius labai ilgėjosi savo artimųjų, rašė jiems laiškus.

Laiškai būdavo trumpi, ilgesingi. Juose nurodydavo savo buvimo vietą, kad yra gyvas ir sveikas bei prašydavo jam rašyti. Laiškus rašė rusų kalba, saugumui netinkamas turinys buvo išbraukiamas.
Iš tikrųjų, P. Bliūdžiaus sveikata dėl sunkaus ir alinančio darbo, badavimo ėjo vis prastyn, jis susirgo plaučių uždegimu, bet sąlygų gydytis nebuvo. Suimtojo P. Bliūdžiaus anketoje esančioje nuotraukoje matome visiškai išsekusį, pavargusį žmogų.

Mirė P. Bliūdžius 1942 m. tremtyje. Po metų Sibire mirė ir jo žmona, o po kelių mėnesių duktė Petrutė. Ši mažytė mergaitė, išaugusi inteligentiškoje ir kūrybingoje šeimoje, buvo labai talentinga. Apie tai byloja jos eilėraščiai, parašyti atsisveikinant su Tėvyne. Ką gali žinoti, jeigu ne sovietinio rėžimo sudarkyti gyvenimai, gal Lietuva būtų turėjusi garsią poetę. Likusios našlaitės dvi sesutės Birutė ir Laimutė buvo apgyvendintos Barnaulo vaikų namuose, o vėliau pargabentos į Lietuvą.

Tragiškas P. Bliūdžiaus ir jo šeimos likimas, šviesus jo asmenybės pavyzdys, nuopelnai Rokiškio kultūros istorijai įpareigoja nepamiršti šio žmogaus tauraus vardo.

P. Bliūdžiaus jaunesnioji dukra Laimutė daug stengėsi, kad garbingas tėvo vardas būtų reabilituotas. Ji parašė daugybę pareiškimų ir prašymų tuometinei sovietų valdžiai. Ir tik 1989 metų pabaigoje Lietuvos TSR generalinė prokuratūra išdavė pažymą apie Petro Bliūdžiaus reabilitaciją ir atimto turto sugrąžinimą.

Po Petro Bliūdžiaus mirties buvo praėję 47 metai.

ŠALTINIAI

Archyviniai dokumentai:

1. Mokytojo Petro Bliūdžiaus tarnybos lapas. LCVA. F. 391, ap. 10, b. 1709, l. 1.
2. 1933 m. sausio 23 d. Rokiškio kraštotyros draugijos raštas (Nr. 2) Rokiškio miesto burmistrui dėl Rokiškio kraštotyros muziejaus įsteigimo. Rokiškio krašto muziejaus archyvas (21).
3. 1940 m. liepos 25 d. Rokiškio burmistro Vlado Paukštos kreipimasis raštu į Vytauto Didžiojo kultūros muziejų Kaune dėl kuo skubiausios globos Rokiškio dvaro rūmams. Rokiškio krašto muziejaus archyvas (21).
4. Rokiškio NKGB pažyma apie Petrą Bliūdžių. 1941 06 07. LYA. F. K-1 ap. 58 b. P-13905 l. 19-1.
5. Rokiškio UNKGB nutarimas dėl Petro Bliūdžiaus arešto. 1941 06 15. LYA: F. K-1 ap. 58 b. P-13905 sb l. 3.
6. Nutarimas dėl Petro Bliūdžiaus šeimos ištrėmimo. 1941 06 15. LYA. F. K-1 ap. 58 b. P-13905 sb l. 4.
7. Tremtyje rašyti Petro Bliūdžiaus laiškai, skirti šeimai. Rokiškio krašto muziejaus archyvas.
8. Suimtojo Petro Bliūdžiaus anketa. LYA. F. K-1 ap. 58 b. P-13905 l. 5.
9. Petro Bliūdžiaus reabilitavimo pažymėjimas, išduotas LTSR prokuratūros 1989 12 23 LYA: F. K-1 ap. 58 b. P-13905 l. 62-3.

Literatūra:

10. Rokiškio J. Tumo-Vaižganto mokyklai – 75. Rokiškis, 1993 m.
11. Septyni dešimtmečiai 1933–2003. Rokiškio krašto muziejaus istorija. Kaunas, 2003 m.
Straipsniai:
12. Mikšytė R. Rašau tiesą ir jūsų prašau to paties // Naujasis dienovidis, 1993 m. birželio 11 d. (Nr. 23).

Kalendorius

« rugsėjo 2019 » loading...
Pr A T K Pn Š S
26
27
28
29
30
31
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
1
2
3
4
5
6

ROKIŠKIO KRAŠTO MUZIEJUS

Teisinė forma: Savivaldybės biudžetinė įstaiga;
Adresas: Tyzenhauzų g. 5, LT-42115, Rokiškis;
Įmonės kodas: 190263920; Tel. +370 458 52835;
El. paštas: muziejus@rokiskyje.lt
Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre.

ADMINISTRACIJOS DARBO LAIKAS

 

Pirmadieniais - ketvirtadieniais 8. 00 val. - 17.00 val.;
Penktadieniais 8. 00 val. - 15.45 val.
Pietūs 12.00 val. - 12.45 val.
Prieš šventes dirba 1 val. trumpiau

 

KAIP MUS RASTI?