Rokiškio grafystės Aknystos palivarko baudžiavinės prievolės

1861 m. kovo 3 d. Rusijos caras Aleksandras I pasirašė manifestą ir nuostatus, naikinančius baudžiavą visoje imperijoje, tame tarpe ir carų pavergtoje Lietuvoje.

Trumpai prisiminkime, kaip baudžiava Lietuvoje formavosi, kaip pakeitė pagrindinių gyventojų – valstiečių padėtį. Istorikas Rimvydas Petrauskas rašo, jog įbaudžiavinimas buvo ilgas procesas, suaktyvėjęs Vytauto laikais, didžiajam kunigaikščiui pradėjus bajorams dalyti valstiečius – veldamus. Tiesa, iš pradžių tai nebuvo valstiečių šeimų užrašymas bajorams, valdovas suteikdavo teisę tik į kai kurias tų valstiečių atliekamas prievoles, kurios iki tol priklausė tik jam. Tačiau netrukus žemes su valstiečiais pradėta dalinti amžiams, nepaliekant jokių teismo ir valdymo teisių. Siaurėjo ir ekonominės valstiečių teisės, kito prievolių pobūdis. Valstiečiai privalėjo mokėti duoklę grūdais ir kitais žemės ūkio produktais, dirbti ne tik savo laukuose, bet ir turtingųjų žemvaldžių ūkiuose – dvaruose. Pastaroji prievolė buvo itin sunki, pamažu virtusi lažu.

Istorikas Edvardas Gudavičius teigia, kad XIV a. pab. aiškios ribos tarp valstiečių ir feodalų dar nebuvo. Tačiau kai už tarnybą didysis kunigaikštis jiems atsilygindavo ne tik privilegijomis, bet ir pradėjo dalinti žemę kartu su valstiečiais, įbaudžiavinimas spartėjo. XV a. Lietuvoje neliko „gerųjų žmonių“, o dvarai su palivarkais vis labiau lėmė šalies ekonominį potencialą. Pastovi darbo jėga lėmė žemdirbystės plėtrą, trilaukės sistemos įsigalėjimą, skatino prekinio ūkio pobūdį. Galutinai baudžiavą įtvirtino 1557 m. Valakų reforma, kai valstiečiai buvo pririšti prie jiems skirtų žemės sklypų, už kuriuos reikėjo atidirbti nustatytas lažo dienas ir sumokėti įvairias duokles. Buvo suvaržyta valstiečių judėjimo laisvė, o už pasitraukimą nuo žemės buvo skiriamos bausmės: nuplakimas, suluošinimas, išmainymas, atidavimas į rekrūtus.

Studijuojant Rokiškio dvaro archyvą, tarp įvairių ūkinės veiklos dokumentų pakliuvo vienas Rokiškio grafystės palivarko – Aknystos 1816 m. valstiečių prievolės dokumentas.

Aknystos palivarko valstiečių prievolės

1. Kiekvienas valstietis kasmet kiekvieną savaitę privalo eiti po 4 lažo dienas. Dirbantis pusę valako – po 2 savaitines dienas. Darbas dvare prasideda patekant saulei ir baigiasi jai leidžiantis, atvykti kinkiniu ar pėsčiomis.
2. Šalia lažo dvaro tarnyba reikalauja iš baudžiaunininkų kulti naktimis.
3. Įpareigojama duoklę linais dvarui pristatyti tik paruošus švarų pluoštą.
4. Šalia baudžiavos dienų už pusės valako sodybinį sklypą valstietis privalo žiemą ar vasarą pėsčiomis arba kinkiniu atidirbti 24 „gvoltų“ dienas.
5. Dvaro sklypai padalinti rėžiais ir kiekvienas valstietis, nepriklausomai nuo to, ar jis sklypą dirba pastoviai ar yra „posadnikas“ ir dirba pusę valako, privalo vieną margą apsėti vasarojumi, antrąjį – žiemkenčiais, o trečiąjį – apakėti ir apmėžti. Javus nuimti, išdžiovinti, pasverti ir atiduoti baudžiavinėms prievolėms reikalingą kiekį. Tokią margų sistemą įsakoma įvesti visur.
6. Naktiniam kūlimo darbui privaloma atvykti 2 kartus per metus. Vieną kartą į naktinį darbą galima atvykti pėsčiomis, o kitą su kinkiniu. Baudžiaunininkų žmonos naktinio darbo taip pat ateina pėsčiomis 2 kartus per metus.
7. Kasmet iš miško dvarui privalu atvežti vieną sieksnį medienos malkoms ir po 6 rąstus.
8. Nuo valako kasmet privaloma savo kinkiniu 2 kartus vykti į Rygą, Vilnių, Mintaują (aut. – dabar Jelgava) arba mokėti už kiekvieną kelionę. Pusvalakininkai tai padaryti turi vieną kartą per metus.
9. Už činšą rudenį nuo inventoriuje nurodyto sklypo švarių linų pundeliais atiduoti 25 svarus (pagal Rygos matą).
10. Avių kirpimui, kruopų gamybai, daržovių nuėmimui moterys privalo eiti papildomas baudžiavos dienas.
11. Kiekvienas valstietis kasmet privalo taisyti tiltus ir kelius prie savo sodybų, o tai pat jiems priskirtoje žemėje.
12. Dėklą grūdų ir kitokią duoklę kiekvienas ūkis privalo atiduoti rudenį arba užmokėti linais, tinkančiais prekybai.
13. Kiekvienas ūkis dvaro iždui privalo pristatyti 5 svarus iškarštų vilnų ar pakulų.
14. Dešimtininkai privalo atlikti nustatytus darbus, grąžinti iš dvaro iždo pasiskolintus grūdus, o pasiskolinant, griežtai registruotis dvaro ūkinėse knygose.