Rokiškio grafystės amatininkai ir samdiniai XIX a. pirmoje pusėje

Vartant Rokiškio grafystės archyvą randame nemažai duomenų apie amatininkus, dirbusius pačius įvairiausius darbus, reikalingus dvarų ekonomikos plėtrai. Tai staliai, dailidės, mūrininkai, skardininkai, račiai, šikšniai, kalviai, puodžiai, kubiliai, siuvėjai, aludariai, malūnininkai ir kt. Vieni tiesiogiai priklausė dvarui ir vardijami šalia šeimynykščių, tokių kaip daržininkai, virtuvės darbininkai, skalbėjos. Greičiausiai jie gyveno pačiame dvare, tačiau žymiai daugiau amatininkų gyveno miesteliuose, dvarui priklausančiuose namuose, už juos ir šalia esančius nedidelius sklypelius mokėdami dvarui nuomą. Rokiškio grafystės archyvai liudija, jog amatininkų poreikis XIX a. pirmojoje pusėje priklausė nuo pokyčių pačioje grafystėje. Antai 1814 m., kai šalia 1801 m. grafo Ignoto Tyzenhauzo (1760-1822) pastatytos rezidencijos plėtėsi miestelis, dvaras samdė 11 plytų gamintojų, 5 mūrininkus, 3 dažytojus, krosnininką, stiklių ir skardininką. Šalia tradicinių specialybių 1814 m. jau yra įrašai apie mokestį už žemės nusausinimą (tada tie amatininkai buvo vadinami duobkasiais), gyvulių gydymą (šundaktariai), chirurgui, tinklų nėrėjui, daržininkui. Grafystės dvarų valdytojų ekonominėse ataskaitose vardijami ne tik amatininkų atlikti darbai, bet ir jų pavardės, nurodytas užmokestis už padarytus darbus. O mokėta įvairiai: maisto produktais, gyvuliais, pinigais. Užsakymuose tiksliai nurodyta, kokiam palivarkui kokios amatininko paslaugos reikia. Istorikams šios ataskaitos labai vertingos, nes iš jų sužinome ne tik dvaro pajamų šaltinius, bet ir galime stebėti verslo plėtrą, miestelių augimą. Skaitytojų dėmesiui pateikiami duomenys apie kai kuriuos XIX a. pirmosios pusės Rokiškio dvaro amatininkus, dvare dirbusius šeimynykščius ir jų atlyginimus. 1814 m. Rokiškio amatininkams buvo sumokėta:

  • Abramavičiui, katiliui, už naujų prikaistuvių ir puodų gamybą – 137,10 rub.
  • Račiui (pavardė nenurodyta), už karietos ir bričkos pataisymą – 64,10 rub.
  • Grotui, šikšniui, už pakinktų taisymą ir priežiūrą – 40,20 rub.
  • Preisui, veterinarui „šundaktariui“ (konowalówi) už arklių gydymą – 44 rub. Siuvėjui (pavardė nenurodyta) už drabužių siuvimą dvaro šeimynai – 131,05 rub.
  • Puodžiui (pavardė nenurodyta) už lėkštutes, puodukus bei ąsotėlius austerijai (austerija – užvažiuojamieji nakvynės namai) – 1,10 rub.

1814 m. dvaro šeimynykščiams:

  • Filipui Arendsui, daržininkui – 786,20 rub.
  • Antanui Žinduliui, daržo darbininkui – 20 rub.
  • Simonui Smalsčiui, dvaro darbininkui – 15 rub.
  • Deksniui, rūmų sargui – 40 rub.
  • Speičiui, aludariui – 100 rub.
  • Petrui Urbonui, aludario padėjėjui – 40 rub.
  • Stanislovu Mičeliui, kubiliui – 20 rub.
  • Vincentui Duchovskiui, malūnininkui – 200 rub.
  • Petrui Urbonui, malūnininko padėjėjui – 32 rub.
  • Kunigundai Lingytei, skalbėjai – 24 rub.
  • Juzefai Didyškaitei, skalbėjos padėjėjai – 16 rub.
  • Antanui Deksniui, bufetininkui – 110 rub.
  • Kazimierui Gyliui, virėjui – 80 rub.
  • Marcelei Kišūnaitei, virtuvės šeimininkei – 24 rub. [1]

Dvaro šeimynykščių sąraše randame įvairių tautybių žmonių, dirbusių dvare, tačiau jame nėra nė vieno žydo. Matyt dvare, šeimynykščių tarpe, žydai buvo nepageidautini, o gal ir patys nenorėjo gyventi šalia kitataučių. Didžiausią algą iš visų samdytų žmonių gavo iš Vokietijos atkviestas daržininkas F. Arendsas, kuriam priklausė prižiūrėti didžiulį šalia dvaro pasodintą parką, oranžerijas, kuriose augo ir derėjo šiltųjų kraštų augalai, nemažą sodinukų plantaciją. Didelį atlyginimą taip pat gavo malūnininkas V. Duchovskis. Jo tautybę pagal pavardę nustatyti sunkoka. Galėjo jis būti tiek lietuvis, tiek lenkas. Tačiau ir V. Duchovskiui darbo netrūko – pačiame Rokiškyje tuo metu buvo vandens ir vėjo malūnai, dirbę visu pajėgumu. Vien tik 1813 m. už malimą Rokiškio malūnuose į kasą gauta 875,28 rub.[2] Pačiame dvare gyvenusių amatininkų neužteko. Dvaras papildomai įvairiems darbams samdė Rokiškio miestelyje gyvenusius amatininkus. Antai 1814 m. varkalis Leiba Judelovičius buvo pasamdytas pagaminti varinių rykų ir šaukštelių visos administracijos reikmėms. Už šį darbą L. Judelovičiui buvo sumokėta 37,20 rub. Tekintojas Juozapas Sakalauskas už svertuvo (bezmėno) pagaminimą gavo 3,10 rub. Grafystės reikmėms aliejininkas Konradas iš 7 pūrų 15 gorčių[3]kanapių spaudė aliejų, už darbą paėmė 3,15 rub. Siuvėjas, pasiuvęs žieminių ir vasarinių drabužių grafystės tarnautojams, gavo 228,80 rub. Samdė administracija rusą Prokopovą, kad jis už 117,03 rub išskirstytų po palivarkus galvijų bandą, veterinarą „šundaktarį“ (pavardė nenurodyta) prižiūrėti palivarkų arklius, už šį darbą sumokant 52,19 rub. O audėjas iš Rokiškio (pavardė nenurodyta), nuaudęs 331 aršinų audinio Rokiškio magazinui, gavo 114,25 rub. Tinklų nėrėjas Steponas Mažeikis už tinklą, nunertą Aukštadvario palivarkui, paėmė 40 rub.[4]Tais pačiais metais žemės sausintojui „duobkasiui“ Jonui Bulavskiui už 8 griovių iškasimą Skemų ir Rokiškio žemėse užmokėta 694,90 rub., o chirurgas Aleksandras Voinys gavo 683,10 rub. metinės pensijos. Dvarų ekonominėse knygose pastebėta įdomi detalė – pareigų sudvejinimas. Antai Pranciškus Malevičius įvardijamas kaip krosnininkas ir puodžius, Abramas Joselevičius – stiklius ir skardininkas. Be atlyginimo pinigais, amatininkai ir šeimynykščiai už darbą gaudavo ordinariją. Pavyzdžiui, chirurgas dar gavo 25 pūrus rugių, 3 pūrus kviečių, 12 pūrų miežių, 40 pūrų avižų, 3 pūrus žirnių. Panašiai gavo ir kiti šeimynykščiai[5]. Tame pačiame dokumente nurodyta, kad 1827 m. liepos 1 d. grafystės išlaidos policijos išlaikymui, ligoninės chirurgui ir personalui, administracijos raštvedžiui, kasininkui sudarė 1066,08 rub. per metus. Amatininkų buvo ne tik Rokiškyje – grafystės centre. Jie gyveno ir kituose palivarkuose. 1814 m. daržininkus turėjo Aknysta ir Skrebiškis, Aukštadvaris – malūnininką ir siuvėją, Aknysta net 3 mūrininkus, aludarį, degtindarį, kubilių. Degtindarį su padėjėju turėjo ir Lukštų palivarkas. Kai kuriems amatininkams grafystės administracija mokėjo pastovų atlyginimą. Jis buvo gana nevienodas net ir tos pačios profesijos žmonėms, dirbusiems tame pačiame palivarke. Matyt, tą atlygio skirtumą lėmė amato paslapčių žinojimas. Antai Aknystos kubilius Raupys už metus gavo 12 rub., o kitas kubilius Kikienis tik 3 rub.. Jau minėjau, kad amatininkams ir administracijos samdytiems žmonėms buvo mokama ne tik pinigais, bet ir maisto produktais, gyvuliais, šienu. Rokiškio chirurgas Voinys greta piniginio atlygio – 683,10 rub. ir grūdų, dar gavo 10 vežimų šieno, 3 avis, 1 kalakutą, 2 žąsis, 3 antis ir 7 vištas.[6] Daržininkui F. Arendsui buvo mokama 786,20 rub., pridedant 3 avis, 7 kalakutus, 7 žąsis, 6 antis ir 7 vištas. Grafystės ekonominės veiklos knygose yra nemažai duomenų, kuriais remiantis galima teigti, jog XIX a. pradžioje Rokiškyje vyko didelės statybos, medinius namus keitė mūriniai. Augo plytų paklausa. Amatininkui Pr. Malevičiui už 586 išdegtas plytas dvaro administracija sumokėjo 11,72 rub., o už 236 plytas, skirtas karnizams, meistras gavo 2,36 rub. Krosnininkui Bartkevičiui už penkių koklinių krosnių pastatymą sumokėjo 15 rub.[7] Tame pačiame sąraše vardijami ir kiti amatininkai: 2 dailidės ir 8 jų padėjėjai, 6 mūrininkai meistrai ir 30 padėjėjų, 3 plytų gamintojai meistrai ir 18 jų padėjėjų. Studijuodama Rokiškio grafystės archyvą pastebėjau labai įdomų dalyką, kuris leidžia teigti, jog Rokiškio dvaruose XIX a. pradžioje buvo taikoma pati pažangiausia to laikotarpio technika. Varkalys iš Rokiškio Volfas Ševelevičius pagamino 7 kranus Aknystos ir Lukštų garo mašinoms, 3 velenus ir 2 cilindrinius stūmoklius Rokiškio dvaro kūlimo mašinai, 9 volus Pajuodupės (dabar Juodupės) lentpjūvei, 4 volus Geidonų (dabar Latvijos Respublika) malūnui. Už darbą amatininkui buvo sumokėta 105 rub.[8]

Išvados

  • XIX a. pirmoje pusėje Rokiškio grafystėje gyveno ir dirbo gana daug amatininkų. Jie įsikūrė ne tik grafystės centre – Rokiškyje, bet ir visuose grafystės palivarkuose.
  • Rokiškio grafystės amatininkai dirbo už pastovų metinį atlyginimą, o taip pat pagal sutartis už konkretų darbą.
  • Rokiškio grafystės administracija amatininkams už darbą mokėjo pinigais, maisto produktais, gyvuliais ir pašarais.
  • XIX a. pirmosios pusės amatininkai buvo įvairių tautybių žmonės, nors dokumentuose vyrauja žydų tautybės asmenys.
  • Amatininkų gausa, jų profesijų įvairiapusiškumas leidžia teigti, kad XIX a. pirmosios pusės Rokiškio grafystės ekonomika buvo stabili ir išvystyta. Čia buvo pritaikytos naujausios to meto technologijos.

Ona Mackevičienė Vyr. muziejininkė 2015-06-11

[1] RKM 4009, 73 lapas

[2] RKM 4009, 70 B lapas

[3] 1 pūras – 24 gorčiai, 1 gorčius – 2,8 litro

[4] RKM 4009, 74 B ir 75 A lapai

[5] RKM 3997, 16 A lapas

[6] RKM 4009, 52 B lapas

[7] RKM 4031, 82 lapas[8] RKM 4031, 82 A lapas

Kalendorius

« rugsėjo 2019 » loading...
Pr A T K Pn Š S
26
27
28
29
30
31
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
1
2
3
4
5
6

ROKIŠKIO KRAŠTO MUZIEJUS

Teisinė forma: Savivaldybės biudžetinė įstaiga;
Adresas: Tyzenhauzų g. 5, LT-42115, Rokiškis;
Įmonės kodas: 190263920; Tel. +370 458 52835;
El. paštas: muziejus@rokiskyje.lt
Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre.

ADMINISTRACIJOS DARBO LAIKAS

 

Pirmadieniais - ketvirtadieniais 8. 00 val. - 17.00 val.;
Penktadieniais 8. 00 val. - 15.45 val.
Pietūs 12.00 val. - 12.45 val.
Prieš šventes dirba 1 val. trumpiau

 

KAIP MUS RASTI?