Liudui Dovydėnui – 120

Minime žurnalisto, rašytojo, vieno ryškiausių prieškario Lietuvos kūrėjų  Liudo Dovydėno 120-ąsias gimimo metines.

L.Dovydėnas gimė 1906 m. sausio 14 d. Trumpiškio k. Panemunio valsčiuje. Mokėsi Čedasų pradžios mokykloje. 1927 m. pašauktas atlikti karinę prievolę. Nuo 1928 m. pradėjo bendradarbiauti periodinėje spaudoje. 1938 m. Lietuvių rašytojų draugijos sekretorius.

Rašytojo tėviškėje 1989 m. pastatytas   paminklinis akmuo ir 2015 m. – informacinis stendas

1944 m. artėjant frontui, pasitraukė į Vakarus. 1949 m. persikėlė į JAV, apsigyveno Skrantone (Pensilvanijos valstija). 1949–1951 m. dirbo žurnalistinį darbą, redagavo žurnalus „Lietuvio kelias“ ir „Nemunas“. Per du dešimtmečius artimai susidraugavo su krašto žmonėmis, jų gyvenimą aprašė daugelyje savo apsakymų ir novelių. 1996 m. apadovanotas  Gedimino ordino Karininko kryžiumi.  

2007 m. Lietuvos rašytojų sąjunga įsteigė L. Dovydėno premiją už geriausią lietuvišką romaną. Premijos mecenatas buvo Liudo Dovydėno sūnus Jonas Dovydėnas (1939–2025).

1998 m. kartu su žmona Elena grįžo į Lietuvą. Mirė 2000 m. liepos 4 d. Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse, Rašytojų kalnelyje.

Išleido buitinių apsakymų rinkinius „Cenzūros leista“ (1931), „Buvo žmogus be kojų“(1932),  romaną apie provincijos mokytojų gyvenimą „Ieškau gyvenimo draugo“ (2 tomai, 1934, 1935 m.). Už romaną  „Broliai Domeikos“ (1936) prezidentas Antanas Smetona įteikė  Lietuvos Valstybinę premiją.

1943 m. išleido publicistinę knygą „Užrašai“, kurioje kritiškai aprašė sovietinės okupacijos įvykius, 1949 m. – „Žmonės ant vieškelio“ apie lietuvių gyvenimą karo pabėgėlių stovyklose.

Citata iš knygos „Žmonės ant vieškelio“: „O milijonai ištrūkusių iš žvėries nasrų, palikę savo židinius ir tėvų kapus, bėgo į Vakarus. Užklausti, bėgantieji šaukė: „Štai žvėris!“.  Tuos bėgančiuosius kažin koks lengvabūdis pavadino: Dievo Pasmerktieji arba D. P. Taip tuos išguitus iš savo gimtojo krašto žmones pavadino. Trumparegystės ir banalumo žodžiai. Juokingas ir senas vardas – Dievų Pasmerktieji“. (p. 7).

Atsiminimų knygoje „Mes valdysim pasaulį“ 1 t. (1970, anglų kalba 1971 m.) atskleisti stalinizmo nusikaltimai lietuvių tautai ir žmonijai.

Citata iš knygos „Mes valdysim pasaulį“:  „Liaudies priešo sąvoka, kaip nenustojanti mašina, kurion be perstoties komunistai ir enkavedistai meta žmones. Vienus ta mašina sumala, kitus suluošina, trečius į stovyklas išmeta, o vieną kitą išleidžia atgal į visuomenę, kaip apmokamus agentus. Ir niekas nežino, negali atspėti, kada, kaip pateks į tą viską naikinančią mašiną.“ (p. 338)

Emigracijoje sukurtuose apysakų „Per Klausučių ūlytėlę“ (1952), „Naktys Karališkiuose“ (1955), „Pašiurpo mano velnias“ (1974) ir apsakymų „Mes ieškosim pavasario“ (1948), „Vasaros vidudienis“ (1979) rinkiniuose, romane „Tūkstantis ir viena vasara“ (1954, 1 dalis) poetiškai vaizduojama prieškario kaimas, gimtinės gamta; kai kuriuose kūriniuose yra lietuvių išeivių buities realijų.

Parašė prozos kūrinių vaikams ir jaunimui: „Kelionė į pievas“ (1936), „Jaujos pasakos“ (1938),  „Varpinės šuva“ (1939), „Gyveno kartą karalius“ (1947).

Rašytojo grožinės literatūros kūrinių išversta į anglų, latvių, estų, suomių, rusų kalbas.

Parengė muziejininkė-archyvarė Vilė Sarulienė
Paskelbta 2026 m. sausio 13 d.