Nuo virtuvės iki istorijos lobyno: Augusto Kalpoko gyvenimo paveldas

Rokiškio krašto muziejaus lankytojams pasakodami apie paskutiniųjų dvaro grafų Pšezdzieckių gyvenimą ir veiklą, nepamirštame ir tų, be kurių pagalbos, tarnystės dvariškiai tikrai nebūtų išsivertę. Tai sodininkas, vežėjas, vaikų auklė, liokajus, dvaro virėjas ir kiti. Dvidešimt metų (1919–1940) dvaro virėju  dirbęs Augustas Kalpokas (1885–1960) didelio dėmesio nusipelno ne tik už tiesioginę ir nepriekaištingą tarnystę, bet ir už sovietmečio negandų laiku išsaugotą ir į Rokiškio dvarą sugrąžintą grafų drabužių kolekciją, kokios neturi nei vienas Lietuvos muziejus, kuria iki šiol žavisi muziejaus lankytojai. Grafo Jono Pšezdzieckio šeimai prievarta paliekant gimtuosius namus, turtą nuo pražūties gelbėjo ir paslapčia saugojo virėjo šeima. Norime, kad pasakojimai apie gerus santykius, pasišventimą, atsakomybę liktų muziejaus svečių, Rokiškio krašto žmonių mintyse ir širdyse.

Vyresnioji karta apie dvaro virėją A. Kalpoką yra girdėjusi, o apie jį mažiau žinantiems norisi pasakoti ne tik ką jis grafams kepė ar virė, bet ir apie jo darbštumą, šeimos išgyvenimus sovietmečiu, slėptas ir išsaugotas, o vėliau sugrąžintas vertybes ten, kur jos kadaise buvo, kur privalo likti.

Svečiuose pas dvaro virėjo anūkę

Pokalbiai, susitikimai su dvaro virėjo giminėmis vis naujomis detalėmis papildo dvaro istoriją, o muziejaus kolekcijas – dovanotais daiktais. Reikšmingas susitikimas Kaune su dvaro virėjo anūke ponia Gražina Lazauskiene. Jos namuose puikuojasi praeitį menantys senelio brolio gaminti baldai, kokie gaminti ir dvarui, apvalus stalas apdengtas močiutės Sofijos Kalpokienės nerta staltiese. Nuoširdi, elegantiška A. Kalpoko dukros Aleksandros dukra ponia Gražina mūsų susitikimui buvo atsakingai pasiruošusi: ant stalo sudėti albumai, pluoštai surūšiuotų fotografijų, į kompiuterį sudėti mus dominantys dokumentai. Skirtas ne vienos valandos laikas pralėkė akimirksniu, pašnekovės prisiminimai iš senelių Augusto ir Sofijos, mamos Aleksandros, kitų artimųjų pasakojimų pildė muziejininkų  žinotą jų giminės istoriją. Atvertus albumą, pabiro įvairaus formato fotografijos su atpažintais ir nežinomais grafų Tyzenhauzų, Pšezdzieckių portretais, užfiksuotais jų gyvenimo momentais. Į kitus albumus tvarkingai sudėta, kruopščiai saugoma net 7 vaikus užauginusio dvaro virėjo šeimos istorija. „Rizikavome viskuo, sovietmečiu buvo gyvenimas ant ratų, kad tik nesusektų, kad pavyktų patirti ramybę“, – su ašaromis akyse pasakojo pašnekovė. Šeimos albume įsegta  ir caro Nikolajaus II fotografija – dar nuo Petrogrado laikų, daugybė tvarkingai susegtų su įrašais fotografijų, menančių jo darbą Kurmenės dvare, Rokiškyje, gyvenimą Vilkoliuose. Be nuotraukų, krūvelė laiko nugeltonintų dokumentų ar jų kopijų. Gavome dovanų ypač informatyvią, vertingą Protokolo kopiją, bylojančią, kad 1919 m. Rokiškio apskrities karo revoliucinio komiteto nurodymu dailės poskyrio vedėjas Justinas Vienožinskis, dalyvaujant pačiam grafui J. Pšezdzieckiui ir vienam liudininkui, sudarė Rokiškio dvaro dviejuose kambariuose esančių vertybių sąrašą (paveikslai, baldai, kilimai, taikomoji dailė).  Protokole rašoma: „Visi viršminėtieji dailės veikalai, priemonės ir baldai laikinai pavedami globai piliečio J. Pšezdzieckio. Be dailės poskyrio vedėjo žinios ir pritarimo, suteikto ant rašto, nei įstaiga, nei asmuo nieko iš viršminėtųjų daiktų negali nei paimti, nei pasiskolinti.“ Vien be skaudaus fakto, kad turtas dvarui nebepriklauso, galime žinoti kiek meno vertybių tuomet buvo, žinoti jų autorystę, vertę rubliais:  „Visas surašytasai turtas apkainuotas – penki šimtai devynios dešimtis ir devynios tūkstantis, devyni šimtai rublių“. Be padovanotų nuotraukų, dokumentų, ypatingai džiaugiamės trimis pagalvių užvalkalais ir paklode, kurie papuošti dailiai siuvinėtomis grafienės Hermancijos Sapiegaitės monogramomis. Tereikia padirbėti restauratoriams ir jomis galės gėrėtis muziejaus lankytojai.

Iš giminės istorijos

A.Kalpokas gimė 1883 m. Vilkolių kaime (Rokiškio r.) 12 brolių ir seserų šeimoje. Tėvai Klemensas Kalpokas, mama Viktorija Dovydėnaitė-Kalpokienė buvo paprasti valstiečiai. Augustas, matydamas sunkią šeimos dalią, paaugęs apie 1904 m. paliko namus ir išvyko dirbti bei gilinti virėjo žinių pas dvarininkus Komarus į Kurmenės dvarą (Bauskės r., Latvija). Ten susipažino su būsima žmona, taip pat kilusia iš gausios šeimos Sofija Slavinskaite (Slavinska). Šeima gyveno Rygoje, o giminės moterys buvo ištekėjusios už kilmingų, įtakingų vyrų: grafo Vorotinskio, Faberže dirbtuvių vyriausiojo menininko, simfoninio orkestro vadovo, todėl neatsitiktinai gražuolė Sofija buvo išsilavinusi, mokėjo net keletą užsienio kalbų. 1915 m. Rygoje Augustas ir Sofija susituokė. Vykstant I Pasauliniam karui, A. Kalpokas buvo mobilizuotas, jauna šeima atsidūrė Petrograde, Carskoje Selo. Čia Augustas įsidarbino imperatoriškosios ligoninės virėju, kur ne kartą lankėsi caro Nikolajaus II žmona su dukromis. Gyvendami Petrograde, 1916–1918 m. Kalpokai susilaukė pirmųjų dviejų dukrų – Janinos (Ninutės) ir Reginos (Renios). Augindama mergaites, Sofija padėjo badaujantiems, trūkstant maisto į produktus maišė net maltą žievę ir samanas. 1919-ųjų rugpjūtį  šeima sugrįžo į Lietuvą, apsigyveno Vilkolių kaime, kur netrukus gimė sūnus Jonas. Turėdamas nemenką virėjo patirtį bei rekomendacijas iš Kurmenės dvaro, grafo J. Pšezdzieckio Augustas buvo priimtas virėju Rokiškio dvare. 1922 m. gimė dar viena dukrelė – Aleksandra (pašnekovės G. Lazauskienės mama), artimųjų vadinama Olia, dar po ketverių – Marija (būsima mokytoja), o 1928-aisiais pasaulį išvydo paskutinis vaikas šeimoje – Leonas (vadinamas Lioniu). Beje, sūnus Jonas, kuris Rokiškio gimnazijoje baigė 11 klasių ir su klasės draugais 1940-aisiais pasitraukė į Lenkiją, vėliau Vokietiją, baigęs mokslus ir tapęs širdies chirurgu iki lemtingos autoavarijos dirbo ir gyveno  Amerikoje.

O A. Kalpokas ir toliau tęsė tarnystę Rokiškio dvare. Dvarininkai maistui nebuvo išrankūs – virėjas pusryčius ruošdavo lengvus, pietums patiekdavo įvairių troškinių, o jau šventėms, kai svečiai suvažiuodavo, gamino įmantresnius valgius iš žuvies, kiaulienos, vištienos, fazanų, kurapkų, prie jų patiekdavo ir įdomesnių padažų. Visoms šventėms gausiai gamino desertų – pradedant mozūrais (trupininis pyragas), kitais pyrago gaminiais ir baigiant šakočiais. Dvariškių užfiksuotose fotografijose galime matyti kaip atrodo valgomajame padengtas stalas Šv. Velykoms ar kaip virėjas gamina šakotį.

Negandų metai ir šeimos paslaptis

Po 1940-ųjų, kuomet grafo šeima buvo priversta išvykti iš dvaro, Kalpokai su sūnumi  Leonu sugrįžo į Vilkolių kaimą, kur gyveno ir virėjo brolis. Jausdami atsakomybę, parsivežė ir paslėpė daug dvaro vertybių: dokumentų, fotografijų ir reto grožio dvariškų drabužių. Vien jau ką reiškė įspūdinga juoda vakarinė suknelė, kurią kunigaikštytė H. Sapiegaitė  atsivežė į Rokiškį, tekėdama už grafo J. Pšezdzieckio, ir kuri skirta ne dėvėti, o saugoti kaip meno vertybę. Ilgą laiką Kalpokų namuose saugotas dvariškių turtas tapo šeimos paslaptimi. Išėjęs iš dvaro virėjas kurį laiką dar dirbo Rokiškyje valgykloje.

Pašnekovė ponia Gražina pasakojo, kad prasidėjus karui mama Aleksandra Kalpokaitė jau buvo baigusi gimnaziją, Kaune pradėjusi medicinos studijas, ten sutiko ir būsimą vyrą Leonidą Jasinevičių. Besimokydama įsidarbino vaistinėje, netoli kurios sovietų saugumiečiai laikė suimtus partizanus. Aleksandra prisidėjo juos gelbėjant. Pavyko išgelbėti moterį partizanę, tačiau po to nei lankyti paskaitų, nei įgrįžti į vaistinę buvo nesaugu. Abu su vyru buvo nuolat sekami saugumiečių, tad Kaune pasilikti ilgiau negalėjo. Susigraudinusi Gražina sako kad „iki pat Lietuvos nepriklausomybės buvo didelė įtampa ir gyvenimas ant ratų – Vilnius, Žemaičių Kalvarija, Druskininkai, Trakai ir kitos vietos, kuriose ilgiau ar trumpiau šeimai teko gyventi.“

Gyvendami Vilkoliuose Kalpokai taip pat padėjo partizanams – duodavo maisto, iškilus pavojui ne kartą juos slėpė duonkepėje krosnyje. Sulaukęs beveik 80-ies metų, 1960 m. sausio 1 d. buvęs dvaro virėjas Augustas Kalpokas mirė ir buvo palaidotas Vilkoliuose. Išlavintų manierų, elegantiška žmona Sofija stengėsi išlikti tvirta, žmonės pas ją neretai užsukdavo prašydami padėti sutvarkyti dokumentus, išversti kokį tekstą ar gauti medicininį patarimą. Tęsdama anytos Viktorijos tradiciją, nepaisydama galimos sovietinių pareigūnų reakcijos, sodyboje rengdavo gegužines pamaldas ir toliau slapta saugojo dvaro turtą. Į kaimą pas močiutę Sofiją susirinkdavo gausi Kalpokų giminė. Prie stalo vien anūkų susėsdavo per 20, o Gražinai, dar pakankamai mažai, kad pasiektų tekdavo sėsti ant dėžutės. Stalas buvo dengiamas balta staltiese, serviruojama daug indų, dedamos polėkštės. Nuo senelio laikų buvo laikomasi papročio – pirmiausia maistą paduoti vyriausiam šeimos nariui, po to jauniausiam ir tik tada visiems kitiems.

Išsaugojo, kad sugrąžintų

Sūnus Leonas mėgo dalyvauti kultūros namų saviveikloje, kur artistams neretai prireikdavo puošnių rūbų. Prasidėjus atšilimui, vis drąsiau išimdavo slėptas dvariškas suknias, kostiumus, kad jais pasipuoštų artistai kaimo vaidinimuose. Beje, p. Gražina puikiai prisimena, kad jaunystėje puošdavosi grafaičių rūbais, jais apsirėdžiusios fotografuodavosi, o ji, vienintelė mėgusi jodinėti, apsirengdavo ir tam skirtą grafaičių aprangą.

Muziejininkai iš kartos į kartą pasakoja įvykį, kaip sovietmečio pabaigoje, prasidėjus atšilimui,  į muziejų užsuko S. Kalpokienė su sūnumi – jie atnešė išsaugotų dvaro vertybių: prabangias sukneles, indų, dokumentų. Tai kartojosi ne kartą ir tęsiasi iki šiolei – per negandas išsaugotos, dvaro kultūrą bylojančios vertybės nuoširdžių ir atsakingų žmonių dėka vis tebegrįžta… Šį kartą nuoširdžiai dėkojame Rokiškio dvaro virėjo anūkei p. Gražinai Lazauskienei.

Parengė Istorijos skyriaus vedėja Laima Skardžienė