Apie mus rašo. Devyniasdešimt Rokiškio krašto muziejaus metų spaudoje

Prieš 90 metų, 1933 m. gegužės 1 d. duris atvėrė Rokiškio kraštotyros muziejus. Jis įsikūrė Vilniaus gatvėje, 6 numeriu pažymėtame Rapolo Mikalausko name. Muziejui skirtas vienas kambarys ir virtuvė – vos 25 m² plotas. Pirmuosius rinkinius sudarė mokytojų ir moksleivių surinkti daiktai bei eksponatai, perimti iš gimnazijos muziejaus. Muziejaus kūrėjai kreipėsi ir į visuomenę, prašydami dovanoti vertingus daiktus – dvasininkų prašyta bažnyčių fotografijų, vargonų ir kryžių brėžinių, šaulių organizacijos – karo reliktų, senųjų įrankių, mokytojų ir moksleivių – mokyklų, žymesnių pastatų fotografijų, mokymosi priemonių. Per metus pavyko surinkti per 360 eksponatų, o muziejų aplankė apie 1500 žmonių.

Greitai paaiškėjo, kad eksponatai skirtuose kambariuose nebetelpa. Muziejus perkeltas į naujas patalpas, tačiau jam skirtas tik vienas nedidelis kambarėlis. Priimti lankytojų muziejus nebegalėjo, o kad darbas nesustotų, rūpintasi eksponatų rinkimu – surinkta pakankamai archeologijos, tautodailės, numizmatikos ir pedagoginiams skyriams. Atsirado ir unikalių eksponatų – gausi drožinėtų verpsčių kolekcija, tošinių, medinių indų, senų spaudinių.

1935 m. muziejus įsikūrė mūriniame Naumos Trifskino name (dabartiniame bibliotekos pastate). Eksponatų skaičius augo toliau – 1935-aisiais jų buvo jau apie 1200. Muziejuje saugoti liaudies meno dirbiniai, namų apyvokos daiktai, pinigų kolekcija, senos knygos, laikraščiai. Augant finansavimui, muziejus ėmė organizuoti išvykas – vien 1938 m. birželį–gruodį suorganizuota 11 išvykų. Be to, pradėti rinkti stambesni etnografiniai daiktai, atsirado galimybė vieną kitą vertingą eksponatą nupirkti.

1939 m. visuomenės lankymui atidaryti Priešistorinis, Liaudies meno, Etnografinis, Numizmatikos, Pedagogikos ir Senosios spaudos skyriai, surinkta viena didžiausių kraštotyros muziejuose akmeninių kirvukų kolekcija. Toliau vykdytos išvykos – per metus aplankyti 55 Rokiškio apskrities kaimai. Muziejaus veiklos stabilumą atspindėjo ir tai, kad pranešimai apie jį vis dažniau atsirasdavo ir nacionalinėje spaudoje. Laikraščių puslapiuose buvo aprašomos muziejuje saugomos kolekcijos, surinkti eksponatai (tarp jų – ir klebonijos kieme rastas lobis), lankytojų įspūdžiai. Ne kartą pasidžiaugiama, kad muziejus gerai prižiūrimas ir gausiai lankomas ne tik rokiškėnų, bet ir miesto svečių.

1940 m. vasarą sovietams okupavus Lietuvą, grafai Pšezdzieckiai pasitraukė iš Rokiškio dvaro, rūmuose neprižiūrimos liko gausios paveikslų, sidabro, porceliano, skulptūrų kolekcijos, dokumentai. Švietimo komisarui leidus, muziejus perkeltas į dvaro rūmus – jam skirta 16 kambarių, o saugoti rūmuose esančias vertybes pavesta muziejaus vedėjui Petrui Bliūdžiui. Taip muziejus pasipildė ypač brangiais ir vertingais eksponatais.

Dar rengiant muziejaus ekspozicijas, kariuomenės atstovai pareikalavo rūmus atiduoti Raudonajai armijai, o jau išeksponuotas vertybes sudėti į kitas vietas – muziejui palikta tik 10 kambarių ir salė. Lankytojams muziejus buvo atidarytas rugsėjo 15 d. – per vieną dieną jį aplankė daugiau nei 1000 lankytojų. Netrukus kariuomenė pareikalavo atiduoti salę, balkoną, dar kelis kambarius – didelė dalis eksponatų buvo sudėti į spintas, sandėlius, nemažai palikta kariuomenės užimtuose kambariuose. 1941 m. pradžioje muziejui teliko 3 kambariai, kuriuos pasiekti buvo galima tik per balkoną, į jį užlipant kopėčiomis. Dėl neužtikrinto saugumo, vertingiausi tapybos ir grafikos darbai metų pabaigoje buvo perduoti Kauno Kultūros muziejui, o 1942 m. muziejus turėjo išsikelti iš dvaro rūmų. Juose teko palikti didelę dalį dvaro turto, o daug eksponatų, ypač turinčių buitinę paskirtį, išgrobstė miesto gyventojai.

Pasibaigus karui, muziejus grįžo į rūmus. Patalpos buvo apleistos, per stogą bėgo vanduo, o byrantis sienų tinkas krito ant eksponatų. Nepaisant sudėtingų sąlygų, prasidėjo aktyvus darbas – rinkta spauda, istorinė, etnografinė medžiaga, gelbėti daiktai iš naikinamų vienkiemių. Nepaisant šių darbų, muziejus sulaukė nemažai kritikos, kad renka kryžius ir šventųjų skulptūras, tačiau neatskleidžia socialistinio gyvenimo pasiekimų.

Deja, 1948 m. muziejus vėl iškeldintas iš rūmų. Jis įsikūrė nešildomoje medinėje bažnytėlėje, stovėjusioje Vytauto gatvėje. Visi eksponatai čia netilpo, todėl dalis liko dvaro pagalbiniuose statiniuose, kiti saugoti miesto savivaldybės pastate, likusieji – klebonijos klėtyje. Nepaisant sunkumų, muziejininkai aktyviai rinko eksponatus, juos inventorizavo ir aprašinėjo. Muziejaus fondus gausiai papildė kolekcionieriaus Povilo Gasiūno kolekcija, kurią sudarė įvairių mokslo sričių knygos, grožinės literatūros kūriniai, periodiniai leidiniai, atsišaukimai. Augo ir lankytojų skaičius – 1950 m. muziejų aplankė apie 9000 asmenų. Iš karto po karo pranešimai apie muziejaus veiklą atsirado ir spaudoje, tačiau jie skyrėsi nuo to, kaip muziejus buvo aprašomas tarpukariu ir atspindėjo sovietinės valdžios naratyvą. Pirmaisiais pokario metais buvo džiaugtasi, kad muziejus įsikūrė dvaro rūmuose, kur iki karo gyveno „darbo žmones išnaudoję ponai“. Tačiau greitai pranešimų tonas pasikeitė, muziejus pradėtas kritikuoti, kad jame trūksta revoliucinio, socialistinės statybos skyrių, silpnai nušviečiamas tarybų valdžios įsikūrimas rajone. Kritikuotos netinkamos sąlygos muziejuje, o jo vadovai kaltinti, kad įstaigą pavertė senienų sandėliu.

1952 m. muziejus vėl įsikėlė į dvaro rūmus, kur taip pat veikė kultūros namai ir biblioteka. Dvare atidarytos archeologijos, liaudies meno, gamtos, etnografijos ekspozicijos, o po poros metų parengta ir sovietinio laikotarpio ekspozicija. Ypač svarbią reikšmę turėjo liaudies meistro Liongino Šepkos unikalių drožinių įsigijimas 7-ajame dešimtmetyje. Tame pačiame dešimtmetyje muziejus gavo daugiau patalpų pusrūsiuose, čia įrengtas ateistinis skyrius, istorijos, etnografijos saugyklos. Išsikėlus bibliotekai buvusiose jos patalpose įruoštos socialistinio laikotarpio ekspozicijos, o 1979 m. iš rūmų išsikėlė ir kultūros namai – muziejus liko vieninteliu ansamblio šeimininku. Jau kitais metais istorinės ekspozicijos užėmė 17 salių. Šiuo laikotarpiu taip pat suaktyvėjo muziejinis darbas – restauruoti pirmieji tapybos darbai, pradėti vykdyti archeologiniai kasinėjimai, įrengtas liaudies buities skyrius, pradėtos rengti tautodailininkų parodos. Keitėsi ir muziejaus aprašymas spaudoje – atsirado daugiau pranešimų apie muziejuje saugomas kolekcijas, naujai gaunamus eksponatus, L. Šepkos darbus, imti labiau vertinti dvaro buitį atspindėję eksponatai. Neliko nepastebėti ir kiti muziejiniai darbai – naujos ekspozicijos, ekspedicijos, nepamirštas ir 1983 m. minėtas muziejaus įkūrimo 50-metis.

9 dešimtmečio pabaigoje prasidėjo naujas muziejaus veiklos etapas – išmontuotos senosios istorinės ekspozicijos, muziejininkai ėmė rinkti medžiagą apie tremtį, politinius kalinius, tarpukario Lietuvos organizacijas. Atkūrus nepriklausomybę muziejus pervadintas Rokiškio krašto muziejumi, buvo parengtos naujos istorinės ekspozicijos. Pradėtas tvarkyti ir dvaro ansamblis – restauruoti centriniai rūmai, oficinos, menė. Palaipsniui atkurti ir kiti rūmų kambariai, juose pradėtos eksponuoti išsaugotos dvarų kultūros vertybės – grafų baldai, drabužiai, indai, paveikslai. Suaktyvėjo parodų, plenerų, muzikos vakarų rengimas, edukacinė ir projektinė veikla, tęsiamos ekspedicijos po Rokiškio rajono apylinkes. Muziejus nedingo ir iš laikraščių puslapių. Pirmaisiais nepriklausomybės metais daug dėmesio buvo skiriama sparčiai vykusiam muziejaus ir dvaro sodybos pastatų pertvarkymui ir restauracijai, naujų ekspozicijų įrengimui. Vėliau, baigus muziejaus pertvarkymo darbus ir plačiai atvėrus duris lankytojams, imtos aprašyti organizuojamos parodos, renginiai, naujai gaunami eksponatai, muziejaus pasiekimai, pristatomos naujovės. Taip muziejus iš laikraščių puslapių nedingsta jau daugiau nei 90 metų.