1989 m. sukako 50 m. nuo Molotovo-Ribentropo pakto ir jo slaptųjų protokolų, kuriais Vokietija ir SSRS pasidalijo Baltijos valstybes, pasirašymo. Dar tų pačių metų pavasarį Lietuvos Sąjūdis, Estijos ir Latvijos liaudies frontai pradėjo kalbėti apie būtinybę surengti bendrą šios sukakties paminėjimą. Po ilgų diskusijų liepos 15 d. Baltijos Tarybos posėdyje buvo nutarta gyva žmonių grandine sujungti Vilnių, Rygą ir Taliną, taip visam pasauliui pademonstruojant Baltijos valstybių ryžtą siekti nepriklausomybės. Buvo pasiūlyta organizuoti bendrą radijo laidą, sukurti vieną renginio emblemą, išleisti plakatus, bendrą ženkliuką, o po manifestacijos surengti mitingus ir draugystės šventes Lietuvos–Latvijos ir Latvijos–Estijos pasieniuose. Gyvoji grandinė buvo pavadinta Baltijos kelio vardu.

Jau po kelių dienų Baltijos kelias buvo pristatytas televizijos žiūrovams, tačiau idėja ne iš karto susilaukė palaikymo. Per pirmąjį koordinacinį pasitarimą daugelio rajonų Sąjūdžio tarybų atstovai išreiškė susirūpinimą, kad kelias gali nepavykti, nes nesusirinks pakankamai dalyvių, be to, bijota, kad dėl didelio eismo kils daug avarijų, bus sužaloti žmonės. Tačiau žmonių entuziazmas pasirodė begalinis.

Visa kelio trasa Lietuvos teritorijoje buvo suskirstyta į 50 etapų, simbolizuojančių 50 tautos kančios metų. Iš anksto buvo suplanuotas ir žmonių išdėstymas kelyje – atsižvelgiant į miestų, rajonų Sąjūdžio rėmimo grupių skaičių ir jų narių aktyvumą, jiems buvo paskirtos tam tikros Baltijos kelio atkarpos. Į jas žmonės važiavo autobusais, sunkvežimiais, savais automobiliais. Kolonas lydėjo automobilių inspekcijos, greitosios medicinos pagalbos transportas. Jokie keliai nebuvo pritaikyti tokiam mašinų srautui, daugybė pakilusių Lietuvos žmonių važiavo vienu tikslu – į Baltijos kelią, todėl susidarė didžiulės spūstys. Dešimtys tūkstančių, neįstengusių patekti į magistralę, susibūrė jos prieigose, sudarydami didžiules grandinės atšakas. Po akcijos paaiškėjo, kad, nors spūsčių buvo daug, nebuvo užfiksuotas nė vienas eismo įvykis.

Lygiai 19 val. radijo imtuvuose suskambo varpai ir akcijos dalyviai susikibo rankomis. Į orą pakilo lėktuvai iš kurių buvo barstomos gėlės – Sąjūdžiui paskelbus apie renkamas gėles, žmonės per kelias dienas sunešė tiek gėlių, kad jos vos tilpo į 3 sunkvežimius. Visame kelyje plevėsavo vėliavos, juodi gedulo kaspinai, degė žvakutės stalinizmo aukoms atminti, daugelis miestų ir rajonų savo atkarpose statė koplytstulpius, atminimo ženklus. Daugelyje kelio atkarpų vyko mitingai, buvo aukojamos šv. Mišios, degė laužai, buvo skaitomi Sąjūdžio Seimo sesijoje priimti dokumentai. Šią dieną į Lietuvą atvyko daug užsienio žurnalistų,  Baltijos kelias pateko į pasaulio laikraščių puslapius, buvo parodytas per pirmąsias televizijos žinių laidų minutes.

Tikslų Baltijos kelio dalyvių skaičių buvo sunku apskaičiuoti. Preliminariais duomenimis, jame dalyvavo apie 2 milijonai žmonių. Manoma, kad vien Lietuvoje jų buvo apie 1 milijoną (pagrindinėje magistralinio kelio M12 atkarpoje buvo daugiau kaip 500 tūkst. akcijos dalyvių, atšakose – apie 300 tūkst.). Žmonės susikibo rankomis ne tik stovėdami kelyje, bet ir miestuose, miesteliuose, kaimuose, savo kiemuose.

Aktyviai Baltijos kelyje dalyvavo ir rokiškėnai, rajonui buvo paskirti 299–302 km (dabar – 114–117 km) Ukmergės–Panevėžio ruože. Baltijos kelio dieną Rokiškyje kolona prasidėjo autobusų stotyje ir rikiavosi Panevėžio gatvėje. Surikiavus visus paruoštus autobusus tapo aišku, kad visi norintys į juos netilps, todėl kreiptasi į autotransporto įmonės vedėją su prašymu padėti dėl transporto ir buvo paimti miesto maršrutais kursuojantys autobusai „Ikarus“. Įdomu ir tai, kad rokiškėnų autobusai ir automobiliai buvo paženklinti vienodais užrašais „Rokiškis“, Gediminaičių stulpais bei trispalvėmis. Rokiškėnų išvykimas į Baltijos kelią įamžintas Petro Prascieniaus fotografijoje. Į Baltijos kelią jis vyko autobusu, o iš miesto išvažiuojančią koloną įamžino užlipęs ant autobuso stogo. Rokiškėnų kolonos priekyje ir gale važiavo milicijos automobiliai. Pirmajame automobilyje važiavęs sąjūdietis Leonas Jankauskas per raciją palaikė ryšį su gale esančiu automobiliu. Nors tikslus akcijoje dalyvavusių rokiškėnų skaičius nėra žinomas, tačiau ties Panemunėliu kolona tapo tokia didelė, kad susikalbėti per raciją pirmam ir paskutiniam automobiliui tapo beveik neįmanoma. Iš Rokiškio motociklu Jawa važiavo ir sąjūdietis Algis Kuolas. Jis turėjo megafoną, todėl koordinavo rokiškėnams skirtą Baltijos kelio atkarpą.

Rokiškėnų kolona iširo Panevėžyje – daliai transporto priemonių ties geležinkelio pervaža teko praleisti traukinį. Vėliau Rokiškio koloną dar kartą išsklaidė milicija, pirmiau praleidusi kitų miestų kolonas. Į rokiškėnams skirtą atkarpą spėjo atvykti tik keli autobusai, tačiau ten jau stovėjo Rokiškio atstovai, atvykę savo transportu. Pagrindinė miesto kolonos dalis stovėjo Kupiškiui skirtoje atkarpoje – ji buvo tankesnė, užpildyta keliomis eilėmis. Pasibaigus akcijai, vyko bendras Rokiškio ir Kupiškio rajonų mitingas, o rokiškėnų stovėjimo vietoje buvo pastatyti du mediniai kryžiai.

Baltijos kelio akcija visam pasauliui parodė, kad Lietuva, Latvija ir Estija pasiruošusios prisiimti atsakomybę už savo likimą, išreiškė trijų tautų apsisprendimą ir ryžtą siekiant atkurti Nepriklausomybę.  

Virtualią parodą paruošė Istorijos skyriaus muziejininkė Simona Strumskytė