Kraštiečiai Steigiamajame Seime 1920–1922

Kauno miesto teatras, kuriame 1920 m. gegužės 15 d. vyko pirmasis Lietuvos Steigiamojo Seimo posėdis.

Lietuvos Respublikos Seimas 2020 metus paskelbė Lietuvos Steigiamojo Seimo šimtmečio metais. Prieš 100 metų visa šalis stojo prie valstybės valdymo vairo – Kaune, teatro rūmuose 1920 m. balandžio 14 d. prasidėjo visuotiniai, lygūs, slapti ir tiesioginiai rinkimai į Steigiamąjį Seimą. Rinkimai vyko tris dienas – 14, 15 ir 16 (16 d. buvo papildomai pratęsti rinkimai). Tada de jure baigėsi Lietuvos Valstybės Tarybos ir jos suformuotų institucijų valdymas, prasidėjo parlamentinis Lietuvos Respublikos laikotarpis. 1920–1922 m. Lietuvos valstybę kūrė jauni, kupini ambicijų ir geranoriškumo Seimo nariai–Lietuvos patriotai. Skyrėsi jų išsilavinimas, socialinė kilmė, konfesinė priklausomybė, pareigos prieš išrenkant į Seimą. Vieni jų tiesiog iš sodžiaus, kadencijai palikę nuošalyje savo ūkį, kiti jau buvo suspėję daug nuveikti ir savo šaliai daug pasitarnauti. Tačiau dauguma Steigiamojo Seimo narių platesniems visuomenės sluoksniams buvo mažai žinomi arba ir visai negirdėti. Į politinio bei visuomeninio gyvenimo areną atėjo nauji žmonės. Tai rodė visuomenės pilietiškumo stiprėjimą, jos demokratėjimą. Pirmą kartą Lietuvos istorijoje rinkimuose dalyvavo ir moterys. Tai buvo ir patys aktyviausi tarpukariu įvykę demokratiniai rinkimai į Seimą – juose dalyvavo apie 90 proc. visų balso teisę turėjusių piliečių. Tarp 112 į Steigiamąjį Seimą išrinktų atstovų buvo net 15 ūkininkų, 7 darbininkai, 4 amatininkai, 11 kunigų, 13 pedagogų, daugiausia mokytojų, 11 teisininkų, tiek pat gydytojų bei vaistininkų, 7 kariai, 15 valdininkų bei tarnautojų, 3 rašytojai, 3 inžinieriai, 3 agronomai ir 9 kitų profesijų asmenys. Daugiau kaip du trečdaliai Lietuvos parlamento atstovų buvo kilę iš valstiečių. Ir tai suprantama: beveik visi lietuvių inteligentai buvo „pirma karta nuo žagrės“. Kita gausiausia atstovų grupė pagal kilmę – darbininkai bei amatininkai, po to bajorai, tarnautojai, miestiečiai. Net šeši Steigiamojo Seimo atstovai buvo kilę iš Rokiškio apskrities ir tai sudarė 4% viso Seimo narių.

Kazys Bieliūnas (1894–?), kilęs iš Kraštų,  Panemunėlio valsčiaus;

Vladas Lašas (1892–1966), kilęs iš Paupės vienkiemio, Rokiškio valsčiaus;

Abraomas Dovas Popelis (1865–1923) kilęs iš Kvetkų, Panemunio valsčiaus;

Antanas Purėnas (1881–1962), kilęs iš Tatkonių kaimo, Skapiškio valsčiaus;

Petras Ruseckas (1883–1945), kilęs iš Baubliškių vienkiemio, Panemunėlio valsčiaus;

Antanas Tumėnas (1880–1946), kilęs iš Kurkliečių kaimo, Ragelių valsčiaus.

Iki 1922 m. rudens Steigiamasis Seimas iš viso surengė 257 plenarinius posėdžius (neįskaitant 43 Mažojo Seimo posėdžių), per kuriuos buvo priimta apie 300 teisės aktų: įstatymų, jų papildymų ir pakeitimų. Steigiamojo Seimo priimti įstatymai, prie kurių prisidėjo ir rokiškėnų vykdomos iniciatyvos, turėjo didelę įtaką tolesnei Lietuvos valstybės raidai. 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamasis Seimas vienbalsiai priėmė Lietuvos valstybės nepriklausomybės proklamavimo dokumentą, kuris dar kartą, kaip ir 1918 m. vasario 16-osios aktas, paskelbė, kad Lietuva yra nepriklausoma valstybė ir nustatė jos valdymo formą – demokratinė respublika. 1922 m. rugpjūčio 1 d. buvo priimta Lietuvos Valstybės Konstitucija – pagrindinis šalies įstatymas. Ši Konstitucija pirmą kartą Lietuvos valstybės istorijoje apibrėžė, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika, kurios aukščiausioji valdžia priklauso tautai. 1922 m. vasario 15 d. Steigiamasis Seimas priėmė pagrindinį Žemės reformos įstatymą, 1922 m. rugpjūčio 9 d. – Piniginio vieneto įstatymą, kuris skelbė, kad piniginis Lietuvos vienetas yra auksu paremtas litas, kurį sudaro 100 centų. Siekdamas užtikrinti finansinį stabilumą, 1922 m. rugpjūčio 11 d. Steigiamasis Seimas priėmė Lietuvos banko įstatymą.