„Miela ponia, geradare“ – paroda skirta Marijos Tyzenhauzaitės-Pšezdzieckienės

130-osioms mirties metinėms

Marija Ona Valerija Tyzenhauzaitė gimė 1823 m. Pastovyse, grafų Konstantino Tyzenhauzo ir Valerijos Vankavičiūtės šeimoje. Istoriografijoje galima rasti nuorodų, kad ji galėjo gimti ir 1825 m. ar 1827 m., tačiau visgi tikrąja gimimo data laikytini 1823 m., apie kuriuos dažniausiai kalba šaltiniai. Marija buvo antras vaikas šeimoje – ji turėjo vyresnį brolį Zbignevą bei jaunesniuosius seserį ir brolį Eleną ir Reinoldą. Tiek Marija, tiek jos broliai ir sesuo buvo mokomi namie, o piešimo, muzikos bei ornitologijos mokė tėvas K. Tyzenhauzas.

Būdama aštuoniolikos M. Tyzenhauzaitė susižadėjo su istoriku ir literatu Aleksandru Pšezdzieckiu, nors sužadėtinius ir siejo giminystės ryšiai – jie buvo antros eilės pusbrolis ir pusseserė. Tik 1842 m. popiežius suteikė dispensą jų santuokai. M. Tyzenhauzaitės ir A. Pšezdzieckio vestuvės įvyko 1842 m. lapkričio 12 d., vestuvės vyko Marijanos Pšezdzieckytės apartamentų koplyčioje Varšuvoje Karališkojoje gatvėje, o kartu tuokėsi ir Marijos pusseserė Hermancija su grafu Severinu Uruskiu.

Po sutuoktuvių šeima kurį laiką gyveno Varšuvoje, čia gimė duktė Elena, kuri sulaukusi vienerių metų mirė. 1845 m. Marija su seserimi, vyru ir jo motina išvyko į Italiją. Grafienė Italijoje susipažino su įvairias asmenimis – dailininkais, pas kuriuos tobulino savo įgūdžius, buvo priimta pas tuometį popiežių Grigalių XVI. 1846 m. birželį šeima susilaukė sūnaus Konstantino, o 1849 m. sugrįžo į Varšuvą, kur įsigijo rūmus Rymarskos gatvėje. Čia 1850 m. gimė antrasis sūnus, kuriam buvo suteiktas Gustavo vardas.

Varšuvoje M. Tyzenhauzaitė-Pšezdzieckienė toliau tobulino savo dailės įgūdžius bei palaikė ryšius su menininkais, kurių darbus kolekcionavo ar teikdavo jiems užsakymus. Vedina įvairių priežasčių – susipažinti su dailininkais ar pasirūpinti savo bei vaikų sveikata – Marija ir vėliau daug laiko praleido užsienyje, o 1852–1863 m. gyveno Prancūzijoje kartu su sūnumis, kurie čia mokėsi.

1871 m. netikėtai mirė A. Pšezdzieckis, o 1880 m. mirė ir paskutinis jos šeimos narys – jauniausias brolis Reinoldas, todėl Marija tapo vienintele paveldėtoja. Po brolio mirties ji paveldėjo Tyzenhauzams priklausiusias valdas dabartinės Lietuvos, Baltarusijos, Latvijos teritorijoje, jai atiteko ir Rokiškio dvaras. Nors nuolatinė M. Tyzenhauzaitės-Pšezdzieckienės rezidencija liko Varšuvoje, tačiau iš grafienės Rokiškio administracijai skirtų laiškų matyti, jog ji atidžiai sekė savo dvaro gyvenimą bei ūkinius ir ekonominius reikalus. Dvaro bylose yra daug dokumentų, susijusių su nuomininkų prašymais dvaro administracijai ar grafienei, įsiskolinimais, (ne)mokumu, pareigų (ne)vykdymu.

Marija Tyzenhauzaitė-Pšezdzieckienė aktyviai užsiėmė ir visuomenine veikla bei labdara. 1881 m. ji įsteigė Šv. Roko akių ligoninę Vilniuje, Rokiškyje atidarė vaistinę, prieglaudą vargšams, ligoninę. M. Tyzenhauzaitė dosniai aukojo švietimui, buvo įsteigusi mažų mokyklėlių, kurias pati kuravo, rėmė ir skatino jaunus menininkus. 1883 m. grafienės kvietimu į Rokiškį dirbti atvyko čekas Rudolfas Lymanas, dėstęs dvaro įsteigtoje vargonininkų mokykloje, kurioje išugdytas ne vienas garsus Lietuvos muzikas.

Grafienė daug aukojo bažnyčioms, vienuolijoms, taip pat ir atskiriems asmenims. Apie daug smulkių, bet reikšmingų jos darbų liudija ir išlikę laiškai. Juose ne tik išsakomas dėkingumas už grafienės suteiktą pagalbą, bet yra ir laiškų su konkrečiais prašymais, o kai kurie tokių laiškų autoriai – tuo metu išsilavinusiai Lenkijos visuomenei žinomi asmenys.

Į platų grafienės veiklos spektrą įėjo leidyba ir bibliotekų rėmimas. 1885 m. Rygos miesto bibliotekai ji padovanojo veikalą „Wzory sztuki sredniowiecznej w dawnej Polsce“ , 1887 m. – A. Pšezdzieckio  „Jagelloneki Polskie w XVI wieka“ 1-5 tomus . 1887 m. M. Tyzenhauzaitė-Pšezdzieckienė Jogailos universiteto bibliotekai padovanojo nemažą rinkinį laiškų, rašytų J. Leleveliui 1806–1830 m. Viena vertingiausių Marijos iniciatyvų – XVI a. Henriko Tyzenhauzeno rankraščio, skirto XIII–XVI a. Tyzenhauzenų giminės genealogijai ir Livonijos istorijai, leidyba.

Žymiausios leidybai skirtos iniciatyvos buvo dovanos dviem popiežiams. 1854 m., Prancūzijos kunigaikščiui sugalvojus iniciatyvą padovanoti popiežiui  bulės „Ineffabilis Deus“ vertimą į visas kalbas, lenkiškąjį vertimą iliustruoti teko M. Pšezdzieckienei. Pabaigus šį darbą, po poros dešimtmečių pati Marija tapo dovanos kitam popiežiui iniciatore ir mecenate. 1888 m. Romos popiežiui Leonui XIII buvo padovanotas unikalus ir labai meniškas, daugybės dailininkų iliustruotas albumas „Terra Mariana 1186–1888“, kuris yra saugomas Vatikano apaštališkojoje bibliotekoje.

Minėto „Ineffabilis Deus“ vertimo iliustravimas vainikavo ir liudijo grafienės talentą, ugdytą ir puoselėtą visą gyvenimą. Savo akvarelėse ji vaizdavo dvarų sodybas, bažnyčių bei vienuolynų vaizdus ir jų architektūrą. Ji sukūrė idealizuotų artimųjų portretų, karalių, mokslininkų ir šventųjų atvaizdų, tapė peizažus. Be to, ji iliustravo knygas: K. Tyzenhauzo „Ornitologia powszechna“ (1843), G. Puzinienės „W įmie Boże“, 1844 m. Paryžiuje išleido brošiūrą „Deux Tableau Du Domenichin“, kurioje įdėjo pagal savo pačios piešinį atliktą iliustraciją „Šv. Jeronimo komunija“.

Didelį indėlį M. Tyzenhauzaitė-Pšezdzieckienė įnešė ir į architektūrą. Ji fundavo Salų Šv. Kryžiaus, Poličnos Šv. Stepono bažnyčių statybas, finansiškai prisidėjo prie Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios statybų Varšuvoje, prie kurios buvo pastatytas Pžezdzieckių šeimos mauzoliejus. Prie Varšuvos panoramos Marija prisidėjo paremdama ir dar dviejų – Visų Šventųjų bei Šv. Aleksandro – bažnyčių statybos bei perstatymo darbus. Prie architektūros paveldo ji prisidėjo ne tik kaip naujų objektų mecenatė, finansiškai ji rėmė ir bažnyčių restauracijas.

Neretai architektūrinėmis priemonėmis grafienė stengėsi įamžinti savo protėvių ir giminaičių atminimą. Prisidėti prie Domo katedros restauracijos ją paskatino tai, jog katedroje buvo įamžinti ten gyvenusių Tyzenhauzenų giminės atstovai. Ji rūpinosi ne tik epitafijos, skirtos Marijai ir Kasparui Tyzenhauzams, atnaujinimu, bet ir vitražų sukūrimu. Juose buvo pavaizduotas pirmasis Tyzenhauzų giminės atstovas regione Engelbertas fon Tyzenhuzenas, paskutinis Lenkijos Tyzenhauzų linijos atstovas Reinoldas Tyzenhauzas bei Marijos anūkas Jonas Pšezdzieckis, vėlesnis Rokiškio dvaro savininkas. Gardino Šv. Pranciškaus Ksavero katedroje jos lėšomis buvo pastatytas obeliskas Antanui Tyzenhauzui, o Tyzenhauzams priklausiusį buvusį Altlaseno (Alt-Lassen) dvarą brolio atminimui pervadino į Alttyzenhauzą (Alt-Tyzenhauz). Taip pat siekdama įamžinti ankstesnio valdytojo atminimą grafienė vietovėje netoli jau buvusios evangelikų liuteronų bažnyčios pastatė katalikų bažnyčią.

Mirus broliui, grafienė perėmė ir Rokiškio bažnyčios statybos darbus. Ji puoselėjo platesnius užmojus nei brolis ir stengėsi, kad šie maldos namai taptų puošnūs ir stilingi. Architektas Verneris suprojektavo varpinės bokštą, Šv. Juozapo koplyčią, dekoravo bažnyčios vidų. Taip Marijos Tyzenhauzaitės pastangomis sukurtas ne tik įspūdingas architektūrinis kompleksas, bet ir amžino poilsio vieta broliui bei tėvams. Tyzenhauzų atminimą turėjo priminti ir fundacinė lenta, įrašai sakykloje ir didžiojo altoriaus galinėje sienoje, kur išgraviruoti vardai ir pavardės visų, kurie prisidėjo prie bažnyčios statymo, įrašai varpuose, bei bronzinės Engelberto ir Reinoldo Tyzenhauzų skulptūros.

Grafienė mirė 1890 m. gegužės 5 d. Varšuvoje. Apie šios didikės darbų reikšmę liudijo ir jos laidotuvės – gedulingą eiseną sudarė Labdarystės draugijos našlaičiai, gailestingumo seserys, dvasininkai, valstiečiai ir valdininkai, aristokratų šeimų ir visuomenės atstovai, o kapinės prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios buvo užgultos žmonių minia, laukiančia nuo pat ryto.