Pasaulio tautų teisuolis Stasys Sviderskis

O jei staiga išgirsti baisų žodį „Karas!“ ir esi vienas su 150 vaikų, o tau viso labo tik dvidešimt vieneri?! Ką darytum?

Holokaustas – nacistinės Vokietijos sistemingai vykdytas žydų naikinimas 1939–1945 metais. Vokietijoje žydus pradėta persekioti Adolfui Hitleriui tapus kancleriu 1933 metais. Iš pradžių žydams buvo uždrausta dėstyti mokyklose ir universitetuose, dirbti valstybinėse įstaigose, teikti paslaugas ne žydų kilmės asmenims. 1935 m. priimti Niurnbergo įstatymai įteisino visišką žydų diskriminaciją – panaikino jų pilietines teises bei uždraudė žydų ir vokiečių santuokas.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui žydų persekiojimas ir diskriminacija dar labiau sustiprėjo. Žydai buvo kalinami koncentracijos stovyklose, verčiami nešioti skiriamąjį ženklą – Dovydo žvaigždę. 1942 m. nuspręsta sunaikinti žydus visose okupuotose teritorijose. Žydai buvo vežami į masinio žudymo stovyklas, kuriose juos naikino pačiais brutaliausiais ir sveiku protu sunkiai suvokiamais būdais. Per visą holokausto laikotarpį iš viso  nužudyta apie 6 mln. žydų. Dėl nacių vykdyto žydų genocido Vokietijos okupuotos valstybės neteko daugumos žydų tautybės gyventojų. Kai kur buvo nužudyta net per 90 % žydų tautybės asmenų.

Lietuvoje holokaustas prasidėjo nacistinei Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą. 1941 m. birželio 24 d., vos dvi dienos nuo karo pradžios, į Gargždus atvyko specialusis Tilžės gestapo būrys, iš Klaipėdos – vokiečių policijos specialusis būrys, buvo nužudyta 200 žydų vyrų ir 1 moteris. Per savaitę vokiečių kariuomenė užėmė beveik visą Lietuvos teritoriją, o paskui juos ėjo specialios operatyvinės grupės būriai, kurių užduotis buvo naikinti „priešus“, pirmiausia žydus.

Praktiškai vienu metu buvo vykdoma ir žydų teisinė diskriminacija, getų steigimas, ir fizinis naikinimas. Pats baisiausias ir tragiškiausias laikotarpis buvo iki 1941 m. pabaigos, kuomet per kelis mėnesius buvo nužudyta apie 80 % tuo metu Lietuvoje gyvenusių žydų. 1941–1944 m. buvo sunaikinta beveik visa Lietuvos žydų bendruomenė, apie 90–95 % mūsų šalies žydų. Karo pabaigos sulaukė tik 10000–12000 Lietuvos žydų. Žydų persekiojimą ir naikinimą organizavo nacistinė Vokietija, bet be vietos administracijos, policijos ir dalies gyventojų paramos jis nebūtų įvykdytas taip greitai.

Tačiau žydų naikinimo istorijos glaudžiai susijusios ir su žydų gelbėjimo istorijomis. Nepaisant represijų, Lietuvoje buvo daug geros valios žmonių, kurie, rizikuodami savo ir artimųjų gyvybėmis, gelbėjo žydus. Daugeliu atvejų jie neplanavo tapti gelbėtojais ir nebuvo pasiruošę akimirkai, kuomet turėdavo priimti tokį svarbų ir pavojingą sprendimą.

Nieko nelaukdamas ir nesvarstydamas pirmosiomis karo dienomis žydų vaikų gelbėtoju tapo ir Stasys Sviderskis.

Stasys Sviderskis gimė 1920 m. Kaniūkuose, gausioje ūkininkų šeimoje. Tėvai leido sūnų į kaimo mokyklą, kurioje jis lankė jaunųjų ūkininkų būrelį, net tapo šio būrelio pirmininku. Vėliau jaunuolis lankė „Aušros“ berniukų gimnaziją, likusiu nuo pamokų laiku dirbdavo.

1941 m. S. Sviderskis pateko į pionierių vadovų kursus, o vasarą buvo paskirtas vadovauti Druskininkų pionierių stovyklai. Joje ilsėjosi 183 vaikai, iš jų apie 70 – žydų tautybės. 1941 m. birželio 22 d. prasidėjo karas, ilgai svarstyti kaip pasielgti stovyklos vadovas negalėjo, nes suprato, kad likti Druskininkuose pavojinga. Kaip atsiminimuose rašė pats S. Sviderskis „Aš supratau: Druskininkai gi prie Lenkijos–Vokietijos sienos. Supratau, kad pasilikti Druskininkuose – ypač pavojinga. Galvoje brendo planas – išvežti vaikus į Vilnių geležinkelio transportu. Bet kokia kaina išvežti.“

Didelėmis pastangomis S. Sviderskiui pavyko įsodinti jam patikėtus vaikus į Vilniaus link važiavusį ešaloną. Šalia veikė ir pionierių stovykla „Bialystok“, kurioje buvo apie 150 vaikų, beveik visi jie, taip pat ir vadovas, buvo žydai. Į šią stovyklą S. Sviderskis išsiuntė 3 vyriausius berniukus ir pakvietė trauktis kartu.

Prasidėjo sunki kelionė per visą Rusiją iki tolimos Udmurtijos. Nepaisant daugybės pavojų, su kuriais  susidūrė, S. Sviderskiui pavyko visus savo globojamus vaikus išvežti iš Vokietijos kontroliuojamos teritorijos, todėl buvo išgelbėti visų žydų vaikų gyvenimai. Kaip atsiminimuose teigė jo auklėtinė Sulamita Elpertaitė „Tai jis, lietuvių vaikinas Sviderskis, pirmąją karo dieną nepabėgo, nepaliko mūsų likimo valiai, nepasimetė, o išrikiavo liniuotei, ir mes tvarkingai nužingsniavome į stotį. /…/ Daug kartų ešelonas stodavo dėl bombardavimų, tekdavo bėgti laukan, gultis ant žemės, slėptis, po to jis rūpestingai mus surinkdavo ir vėl įsodindavo į vagoną.“

Galutiniu kelionės tašku tapo Udmurtijos ATSR, Sarapulio miestas. Išsigelbėjusieji buvo apgyvendinti buvusiuose poilsio namuose, o artinantis žiemai perkraustyti į Šarkanų vaikų namus. 1941–1942 m. žiemą S. Sviderskį mobilizavo į kuriamą 16-ąją lietuvišką diviziją. Sunkiai sužeistas jis pakliuvo į karo ligoninę. Ten jį susirado Lietuvos TSR vyriausybės pasiuntinys, mat Šarkanuose vaikai gyveno sumaišyti su udmurtų vaikais, buvo vadinami fašistais, skriaudžiami, mokomi tik udmurtų kalba. S. Sviderskis buvo atleistas nuo tolesnės tarnybos kariuomenėje, paskirtas vaikų namų direktoriumi. Patalpos vaikų namams rastos Debiosuose. Čia organizuota lietuviška vidurinė mokykla, paskirta žemės, gyvulių.

S. Sviderskio dėka visi jo auklėtiniai išgyveno, o pasibaigus karui sėkmingai pasiekė Lietuvą. 1995 m. prezidentas Algirdas Brazauskas apdovanojo S. Sviderskį Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. 1997 m. jam suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas, o Izraelyje, Teisuolių alėjoje, įrašytas jo vardas.

Parodoje eksponuojami Stasio Sviderskio archyvo eksponatai, kuriuos muziejui perdavė jo žmona Dalė.