Rokiškio 525-ojo gimtadienio proga Rokiškio krašto muziejus parengė virtualią parodą „Rokiškis senosiose fotografijose (XX a. pr. – 1940 m.)“.

                      Statybų mąstai XX a. pr. Rokiškyje nors ir po truputį, tačiau augo, kai kuriose aikštėse ir gatvių atkarpose didėjo pastatų koncentracija. Nemažai naujųjų statinių buvo akmens ir plytų mūro. Tiesa, miestelio centre vis dar dominavo mediniai vienaukščiai namai, dažnai blogos būklės ir išvaizdos, kontrastavę su puošnia bažnyčia. Remiantis 1914 m. duomenimis, Rokiškyje gyveno 4747 žmonės, veikė 70 krautuvėlių, 6 didesnės dirbtuvės. Pirmojo pasaulinio karo metais Rokiškis iš esmės nenukentėjo, sudegė tik medinė geležinkelio stotis. Tačiau iš miestelio pasitraukė nemaža dalis gyventojų, todėl bendras jų skaičius gerokai sumažėjo: 1915 m. surašyti 379 namai ir 3829 žmonės. Įdomu tai, kad nepriklausomybę Rokiškis pasitiko kaip itin skurdus ir netvarkingas: aikštėje pavasario ir rudens metu telkšojo vandens liūnai, o juose plaukiojo galybė ančių ir žąsų,  nebuvo nei šaligatvių, nei grįstų gatvių, išskyrus Kamajų (dab. Respublikos) gatvę, kuri buvo išgrįsta carinės rusų valdžios. Vaizdo nepuošė ir aikštės viduryje stovėjusios dvi eilės nuskurusių smulkių krautuvėlių.

                      Įdomu tai, kad Rokiškio dvaro savininkas Jonas Pšezdzieckis apstatė mūriniais ir mediniais namais miestelio aikštę, didesnes – Kamajų ir Naująją – gatves. Be to, savo dvaro žemėje suformavo daug sklypų, kuriuos, norėdamas, kad miestas plėstųsi, pardavinėjo ir išnuomojo vietos gyventojams. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, grafas beveik visus buvusius dvaro namus išpardavė gyventojams, taip pat ir dvarui priklausiusius sklypus, kuriuose 1922–1923 m. įsikūrė dvi naujos – Vilniaus ir Kauno gatvės.  

                      1920 m. Rokiškiui suteiktos miesto teisės. Šis įvykis siejamas su nauju raidos etapu, kuomet jis sistemingai plėtėsi, augo bei tvarkėsi. Pirmiausia buvo pradėta nuo miesto aikštės ir svarbesnių gatvių nusausinimo. Buvo pilamas žvyras, daugelyje vietų gatves teko pakelti iki vieno metro aukščio. 1923 m. mieste pradėti grindimo darbai. Pirmiausia buvo išgrįsta Vytauto Didžiojo ir Pandėlio gatvės, vėliau – ir kitos. 1926 m. pradėti tiesti šaligatviai. Pirmi šaligatviai buvo įrengti Nepriklausomybės aikštėje, o vėliau ir kitose miesto gatvėse. Šaligatvių plotis siekė nuo 1,50 m iki 3 metrų. Plačiausi buvo aikštėje ir Vytauto Didžiojo gatvėje. Apie 2/3 aikštės buvo išgrįsta akmenimis, šalimais bažnyčios įrengtas skveras. 1932 m. laikraštyje „Savivaldybė“ rašoma, kad  iki šių metų vidurio sutvarkytas beveik visas miestas, išskyrus senąjį kapinių rajoną, kuriame liko kelios  neišgrįstos gatvės. Miesto plėtrą liudija ir naujų įvairios paskirties pastatų statyba. Per pirmąjį Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį Rokiškyje buvo pastatyta apie 180 įvairios paskirties statinių. Tai įvairūs 2 ir 3 aukštų pastatai, kurie prisidėjo prie miesto vaizdo gerinimo. Aikštės vaizdą papuošė jos vakarinėje dalyje, skvere priešais bažnyčią 1931 m. pastatytas Nepriklausomybės paminklas. Ant laiptuoto pjedestalo stovintis obeliskas su skulptūromis tapo svarbiu aikštės akcentu. Nemažai įtakos miesto vaizdui turėjo ir 1933 m. Rokiškio miesto tarybos sprendimas, pagal kurį nutarta pasodinti apie 1 tūkst. liepų. Verta paminėti, kad XX a. 4 deš. iškilo keletas įdomios architektūros statinių: 1931 m. – gimnazija (autorius inž. G. Gumeniukas), 1933 m. – ligoninė (autorius inž. J. Keraitis), 1934 m. – pradžios mokykla (autorius inž. P. Litas).

Parengė Istorijos skyriaus muziejininkas Justinas Malcius