MEDŽIO DVASIOS | Paroda

Kūryboje vyrauja mitologiniai, religiniai ir tautiniai motyvai, kuriuose medis tampa ne tik medžiaga, bet ir gyva atminties forma. Menininkas kuria taip, lyg medžiaga pati kalbėtų: iš pirmapradės medžio materijos gimsta būtybės, turinčios savo istorijas, aprangą, atributus ir charakterį. Kiekviena lėlė atskleidžia ne tik profesiją ar personažą – batsiuvį, puodžių, kaminkrėčio ar kario figūrą, bet ir gyvos kultūros sluoksnį, kuriame susilieja pasaka, kūryba ir laisvė.

Gyvenimas gamtos apsuptyje – ant Čičirio ežero kranto – formuoja menininko santykį su laiku, cikliškumu ir žmogaus vieta pasaulyje. O. Ribikausko drožiniai jungia paprastumą ir metaforą, kasdienybę ir sakralumą, kviesdami žiūrovą į nekasdienį dialogą. Paroda kviečia sustoti prie šių personažų pasaulio ir užduoti savo klausimus: kokios istorijos slypi išdrožtuose veiduose? Ką reiškia būtybė, kuri gyvena ne tik pasakoje, bet ir mūsų kasdienybėje? Ir kaip kūryba virsta laisve būti savimi ir būti matomam? Lėlės čia nėra tik objektai – jos yra autorinės vizijos ir laisvos kūrybos liudininkės, paverstos į medžio, audinio ir istorijos tikrumą.

Lėlė dažnai suvokiama kaip tarpininkė tarp vaikystės, pasakos, vaizduotės ir suaugusiojo tikrovės. Šioje parodoje iš medžio gimusios lėlės savyje neša laiką – metų žiedus, augimą, sustojimus. Žmogaus ranka įsikiša tam, kad pratęstų laiką, istoriją. O medis yra pradžia, iš kurios formuojasi kūnas, laikysena, žvilgsnis. Lėlė čia išlieka arti žmogaus: ne ideali, ne nugludinta, o gyva, pažeidžiama ir atpažįstama savo netobulumu.

Paroda veiks iki 2026 m. balandžio 30 d.
Paroda lankoma įsigijus muziejaus lankytojo bilietą arba bilietą tik į parodą (3 Eur), taikomos nuolaidos