Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazija – seniausia mokykla Rokiškio mieste. Dar 1918 m., Rokiškio parapijos klebono Martyno Jankausko rūpesčiu buvo įsteigta gimnazija, kurią išlaikė „Saulės“ draugija. Rokiškio grafas Jonas Pšezdzieckis gimnazijai skyrė patalpas aikštės ir Vytauto g. kampe stovėjusiame name. Pirmame aukšte buvo įkurtos parduotuvės, antrame – gimnazijos patalpos, klasės jose buvo nedidelės, o vidiniame kieme buvo pastatyti gimnastikos įrengimai ir vedamos gimnastikos pamokos. Nuo pat mokyklos atidarymo joje dirbo geriausi mokytojai – dailininkas J. Vienožinskis, knygnešys, pedagogas J. Petrulis, Steigiamojo seimo narys A. Purėnas, Rokiškio bažnyčios vargonininkas M. Milaknis, prancūzų ir vokiečių kalbas dėstė mokytojai ne lietuviai.  

Nors oficialiuose raštuose mokykla jau nuo pat 1918 m. buvo vadinama gimnazija, tačiau oficialų gimnazijos statusą ji gavo 1920 metais. Nuo 1922 m. Rokiškio gimnaziją perėmė Švietimo ministerija, gimnazija tapo valstybine. 1923 m. liepos mėnesį Švietimo ministerija pranešė apie leidimą nuo rudens Rokiškio gimnazijai atidaryti VII klasę, o tai reiškė, kad pirmą kartą istorijoje rokiškėnai vidurinį išsilavinimą galėjo įgyti savo krašte. Didėjant mokinių skaičiui, buvo įvesta antra pamaina – dalis mokinių mokėsi rytinėje, dalis popietinėje pamainoje, atsirado ir tautinė mokinių įvairovė: gimnazijoje pradėjo mokytis 3 žydų mergaitės, 6 ne Lietuvos piliečiai. Augant besimokančiųjų skaičiui, teko ieškoti naujų patalpų – gimnazijai buvo išskirtas medinis namas aikštės ir Kauno gatvių kampe. Pertraukų metu mokytojai vaikščiojo iš vienų patalpų į kitas. Mokinių skaičiui augant ir toliau, 1929 m. gimnazija patalpas nuomojo net keturiose vietose – be jau ankstesnių pastatų, buvo nuomojami du namai Vilniaus gatvėje.

Po pamokų gimnazistai lavinosi aušrininkų, ateitininkų, skautų kuopelėse. Buvo organizuojamos piešinių parodos, rengiami „koncertai-spektakliai“, gegužinės ir vieši vakarai, skaitomos paskaitos. Pažymėtina 1923 m. vykusi paskaita „Kam žmogus gyvena“, kurią vedė į gimnaziją atvykęs filosofas, rašytojas, visuomenės veikėjas Vilhelmas Storosta-Vydūnas. Moksleiviai mokykloje minėjo Klaipėdos krašto atgavimą, „Aušros“ 40 metų jubiliejų, įkūrė Lietuvai pagražinti draugijos Rokiškio skyrių, o 1924 m. mokinių choras dalyvavo pirmoje Lietuvos dainų šventėje.

1930 m. buvo skirta lėšų gimnazijos rūmų statybai. 1931 m. rugsėjo 1 d. gimnazijos rūmuose, pastatytuose pagal architekto G. Gumeniuko projektą, jau pradėjo mokytis gimnazistai. Iškilmingas rūmų pašventinimas įvyko tų pačių metų spalio 6 d., jame dalyvavo ir švietimo ministras Konstantinas Šakenis. 1933 m. balandį mirus Juozui Tumui-Vaižgantui, tų pačių metų gegužę Lietuvos vyriausybė nutarė gimnaziją, tuomet vienintelę apskrityje, pavadinti kanauninko J. Tumo-Vaižganto gimnazija, o minint 4-ąsias jo mirties metines šalia gimnazijos buvo atidengtas ir pašventintas jam skirtas paminklas (autorius – skulptorius B. Bučas). Šis paminklas atlaikė visas negandas, sovietinę okupaciją ir šalia gimnazijos stovi iki šiol.

Rokiškio gimnazijoje buvo du profiliai – klasikinis – su lotynų kalba, ir realinis – su papildomomis matematikos ir gamtos mokslų pamokomis. Tačiau nuo 1935–1936 m. mokslo metų Rokiškio gimnazija tapo vienos krypties – klasikinė su privalomu lotynų kalbos dėstymu. Uždraudus srovines organizacijas, mokinių užklasinė veikla susikoncentravo skautų organizacijoje ir meninės raiškos būreliuose. Gimnazija pagal išgales rengė mokiniams ekskursijas į lankytinas Lietuvos vietas, ekskursijos buvo rengiamos ir į kaimyninę Latviją. J. Tumo-Vaižganto gimnazijoje iki pat 1940 m. vasaros buvo diegiami pačio Vaižganto skelbti gyvenimo principai – tarnauti Lietuvai, mylėti žmones, ieškoti gyvenimo gėrio, „deimančiukų“.

Tačiau 1940-ieji ir okupacija į mokyklą atnešė daugybę permainų. Sovietinės valdžios sprendimu gimnazijos statusas ir kan. J. Tumo-Vaižganto vardas panaikintas, mokykla pavadinta Rokiškio vidurine mokykla (nors rokiškėnai savo mokyklą ir toliau vadino gimnazija). Kadrų valymas pirmiausia palietė tikybos mokytojus, vasarą ir rudenį iš gimnazijos išvyko daug mokytojų, mokyklos neaplenkė ir trėmimai – 1941 m. vasarą ištremtas tuometinis mokyklos direktorius E. Šalkauskis, kiti mokytojai, mokiniai.

Į Lietuvą įžengus vokiečiams, 1941-aisiais, mokykla atgavo tik gimnazijos pavadinimą, tačiau J. Tumo-Vaižganto vardas nebuvo sugrąžintas. 1943–1944 m. mokykla buvo paimta vokiečių kareivių reikmėms, joje įkurta karo ligoninė, todėl mokiniai pabiro po įvairius pastatus.

1944 m. Lietuvą vėl okupavus sovietams, gimnazija buvo padalinta į dvi mokyklas – Rokiškio pirmąją berniukų ir Rokiškio antrąją mergaičių gimnazijas. 1948 m. iš pavadinimo dingo berniukų ir mergaičių, o 1949–1950 m. abi gimnazijos buvo pervardintos vidurinėmis mokyklomis – Rokiškio pirmąja vidurine mokykla ir Rokiškio antrąja vidurine mokykla. Po karo pirmieji mokslo metai buvo itin neramūs – suėmimai, tremtys palietė ir mokytojus, ir mokinius. Nepaisant to, tarp mokinių veikė antisovietinės pogrindinės organizacijos, pavyzdžiui, 1946 m. sovietinis saugumas išsiaiškino ir sunaikino gimnazijoje veikusią Vieningo Lietuvos Sąjūdžio grupę, kurie platino antisovietinę literatūrą, rinko partizanams pinigus, medikamentus ir popierių. Saugumas suėmė apie 50 jos narių, aktyviausiems nariams buvo sudarytos politinės bylos.

Nepaisant sudėtingos situacijos, mokykloje ir toliau aktyviai vykdyta užklasinė moksleivių veikla. Čia veikė literatų būrelis (globojamas poeto, spaudos darbuotojo A. Keliuočio), kuriame skaityta moksleivių kūryba, kitų autorių kūriniai. Aktyviai veikė dramos būrelis, pastatęs Žemaitės „Marčią“, „Apsiriko“, A. Liobytės „Kupriuką muzikantą“ ir kitas pjeses. Nuo 1948 m. veikė matematikų ir technikos mėgėjų būreliai, buvo susibūrę jaunieji gamtininkai, veikė sporto būrelis. 1955 m. darbą pradėjo geografų būrelis – jie vedė oro stebėjimo kalendorių, atlikdavo meteorologinius bandymus.

1956–1957 m. abi vidurinės mokyklos buvo sujungtos į vieną Rokiškio I vidurinę mokyklą, o 1958 m. lapkričio 12 d. mokyklai suteiktas Rokiškio revoliucinio komiteto pirmininko Edvardo Tičkaus vardas. Į mokyklos programas buvo įtraukti praktikos darbai dirbtuvėse, darže, namų ruoša, visuomenei naudingas darbas. Kiekvieną rudenį V–XI klasių mokiniai talkininkavo artimesniems kolūkiams  ir Rokiškio tarybiniam ūkiui nuimant derlių. Mokiniai ir toliau savo žinias plėtė įvairiuose būreliuose – istorijos būrelio nariai dirbo archeologų pagalbininkais tyrinėjant Juodonių piliakalnį, veiklus buvo ir mokytojo J. Janulionio įsteigtas matematikų būrelis, kuriam jis vadovavo iki paskutinių darbo dienų mokykloje. Tautinių šokių kolektyvas dalyvaudavo dainų šventėse, mokykla garsėjo sportiniais pasiekimais – antai disko metikas Rimantas Šinkūnas 1972 m. net 2 m 60 cm pagerino rajono rekordą, diską nusviedęs 45 m 10 centimetrų.

Atgimimo laikais, 1989-ųjų pavasarį, daugelio buvusių ir tuometinių mokytojų bei mokinių pastangomis vidurinei mokyklai buvo sugrąžintas J. Tumo-Vaižganto vardas, o 2012 m., praėjus beveik 100 m. nuo mokyklos įsteigimo, ji vėl susigrąžino gimnazijos statusą.

Parengė Istorijos skyriaus muziejininkai Simona Strumskytė ir Justinas Malcius, 2023 m.