Vasario 14 d. sukanka 120 m., kuomet 1904 m. Rokiškyje mirė vargonininkas, pedagogas Rudolfas Lymanas.
Rudolfas Lymanas (centre) su mokiniais.
R.Lymanas gimė 1855 m. sausio 8 d. nedideliame Zlocinės miestelyje netoli Prahos. Muzika būsimą vargonininką supo nuo vaikystės – tėvas Antoninas gerai grojo vargonais, fortepijonu, smuiku, klarnetu, valtorna, dirbo vargonininku Zlonicų bažnyčioje, mokė groti vaikus įvairiais instrumentais, vadovavo miesto kapelai. Pas tėvą muzikinį kelią pradėjo ir Rudolfas. Vėliau, tėvo džiaugsmui ir pasididžiavimui, R. Lymanas pasirinko muziko kelią ir įstojo į Prahos konservatoriją, vargonų klasę, kurią baigė su aukso medaliu.
1883 m. grafienės Marijos Tyzenhauzaitės-Pšezdzieckienės kvietimu R. Lymanas atvyko į Rokiškį. Su dvaro administracija pasirašytoje sutartyje muzikas pasižadėjo mokyti giedoti 4 balsais, groti vargonais bei kitokiais instrumentais asmenis, kuriuos skirs kunigas Stanislovas Šimkevičius. Taip pat pasižadėjo pamaldų metu, kai tik nurodys kunigas, groti vargonais, kiekvieną savaitę duoti ataskaitą apie mokinius, be to, paskirtus muzikinius instrumentus bei natas laikyti tvarkingai ir švariai, o muzikos ir dainavimo mokyti prisilaikant kunigo Šimkevičius nurodytos tvarkos. Už sutartyje numatytas pareigas R. Lymanas turėjo gauti 600 rublių per metus, kurie buvo išmokami po 50 rublių kiekvieną mėnesį. Sutartyje buvo numatytas ir savotiškas bandomasis laikotarpis – jei praėjus pusei metų po šios sutarties pasirašymo pasirodytų, jog Rudolfas Lymanas nepajėgus atlikti savo darbo, kunigas Šimkevičius galėjo jį atleisti iš darbo ir atsiskaityti tik už ištarnautą laiką.
Sutartis tarp R. Lymano ir Rokiškio dvaro administracijos. 1883 m.
Muzikos mokyklai buvo skirti 2 kambariai. Viename buvo mokoma groti vargonais, kitame – įvairiais muzikos instrumentais. Fortepijonui vietos nebeliko, todėl jį muzikas pasistatė savo bute. Darbas mokykloje buvo labai intensyvus – prasidėdavo 8-ą ryte ir baigdavosi 9 valandą vakare. Metras, kaip jį vadindavo mokiniai, dirbdavo net sekmadieniais po pamaldų, kuriose pats grodavo vargonais ar smuiku. Kaip pasakojo vargonininkas, R. Lymano mokinys Petras Vinkšnelis „vienoje klasėje stovėjo nedideli, vieno manualo su pedalais, šešių, aštuonių registrų vargonai. Vargonėliai visada gerai skambėdavo, nes juos prižiūrėdavo pats Lymanas. Viso buvo apie 20 mokinių. Kiekvienam tekdavo per dieną šiais vargonėliais pagroti apie 1,5 valandos. Dirbdavome po du, vienas grodavo, o kitas dumples mindavo, o po pusvalandžio pasikeisdavome. Dabar net sunku įsivaizduoti, kaip mes galėdavo keliese viename kambaryje groti skirtingais instrumentais“. Be darbo su mokytoju, mokinys turėdavo daug dirbti savarankiškai, stebėti pamokas ir grojimą, klausyti kokias pastabas metras duoda kitiems. Nors mokykloje mokytis buvo labai sunku, tačiau muziko pastangų dėka mokiniai pasiekė didelių laimėjimų – 1887 m. ataskaitoje R. Lymanas rašė, jog su mokiniais jau gali atlikti 22 mišias, 30 operų arijų ir kitokių kūrinių. Rudolfo Lymano mokiniai meistriškai grojo įvairų repertuarą, turėjo geras profesines žinias. Baigusiam mokyklą Lymanas išduodavo specialų pažymėjimą su signatūriniu antspaudu, kuris jauniems vargonininkams atverdavo duris į kiekvieną darbovietę. Dirbdamas Rokiškyje R. Lymanas paruošė kelis šimtus vargonininkų. Pas jį mokėsi būsimieji kompozitoriai Juozas Gruodis, Juozas Tallat-Kelpša, lietuviškos operos tėvas Mikas Petrauskas, vėliau pasilikęs mūsų kraštuose ir kurį laiką vargonavęs Obeliuose.
R.Lymanas ne tik dėstė mokykloje, bet ir vargonavo, vadovavo chorui ir orkestrui, grafienės prašymu apžiūrėdavo vargonus įvairiuose miesteliuose, derindavo ir informuodavo kokia jų būklė, rūpinosi dvare esančia instrumentų kolekcija. Vargonus metras prižiūrėdavo labai atsakingai, kiekvienų atostogų metu išvalydavo ir suderindavo. Rudolfas Lymanas buvo plačios erudicijos žmogus, domėjosi ne tik muzika, bet ir to meto technikos naujovėmis. Jis bandė elekrifikuoti dvaro ir muzikos mokyklos patalpas, norėjo įkurti meteorologijos stotį, labai mėgo fotografuoti. Pasakojama, kad telefonu sujungė centrinius dvaro rūmus su kitais dvaro pastatais, puoselėjo viltį telefonu sujungti visus grafų dvarus ir palivarkus. Nuolat taisė laikrodžius, bažnytines skulptūras, todėl su savimi nešiodavosi įvairių instrumentų ir prietaisų rinkinį.
Deja, būdamas vos 48 metų amžiaus metras mirė. Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios mirties metrikų knygoje 1904 m. atsirado toks įrašas „Tūkstantis devyni šimtai ketvirtųjų metų vasario keturioliktą dieną Rokiškyje nuo inkstų ligos, gavęs paskutinį patepimą, mirė Rudolfas Lymanas, Antonino sūnus, Austrijos pilietis, našlės Aleksandros iš Liachovičių vyras, 48 metų, vietinis parapijietis, paliko sūnų Vladislovą, dukteris Eleną, Sofiją ir Aleksandrą. Jo kūną trečiąją dieną parapijos kapinėse palaidojo kunigas vikaras Alekna.“
Rokiškiui atidavęs didžiąją dalį savo gyvenimo, R. Lymanas ir buvo palaidotas Rokiškio kapinėse. Metrui mirus, jo sukurta muzikos mokykla ėmė irti, tačiau paruošti muzikai išplito po visą Lietuvą, jų vedamų chorų dainos skambėjo nepriklausomos Lietuvos dainų šventėse, bažnyčiose.
Parengė Istorijos skyriaus muziejininkė Simona Strumskytė
