Ginti. Saugoti. Padėti. Lietuvos policija

1918 m. pradžioje Lietuvoje vyravo chaosas, siautėjo priešų kariuomenės likučiai, todėl besikurianti valdžia turėjo pasirūpinti viešąja tvarka ir piliečių saugumu. Iš karto po vasario 16 d. Lietuvos Taryba ėmė reikalauti, kad vokiečių karinė administracija leistų lietuviams organizuoti apsaugos būrius ir sudarė komisiją, kuri parengė milicijos įkūrimo projektą. Tačiau vokiečiai milicijos kurti neleido ir beveik pusę metų nepriklausoma Lietuva gyveno be viešosios tvarkos priežiūros institucijų.

Lapkričio 11 d. suformuota pirmoji Lietuvos Vyriausybė, jai pavesta sukurti struktūras, turėjusias pasirūpinti piliečių saugumu. Netrukus Lietuvos Valstybės Taryba ir Vyriausybė išleido atsišaukimą, raginantį gyventojus organizuotis ir kurti vietos valdžios organus. Milicijos kūrimas vyko beveik tuščioje vietoje, o nesukūrus stiprių centrinių institucijų, jos organizavimas pradėtas „iš apačios“, kuriant vietinius apsaugos būrius. Įdomu tai, kad ankščiau nei viešosios policijos kūrimas, prasidėjo kriminalinės policijos organizavimo darbai. Vienas iš jos kūrėjų buvo pulk. leit. Petras Kirlys, gimęs Prūdiškio vienkiemyje, Kamajų valsčiuje. Nuo 1923 m. jis buvo žvalgybos skyriaus viršininkas, ilgiausiai žvalgyboje ir kontržvalgyboje dirbęs Lietuvos karininkas, apdovanotas Vytauto Didžiojo 4-ojo laipsnio ordinu.

Pirmieji milicininkai buvo labai įvairūs – vadais tapo rusų kariuomenėje tarnavę lietuviai, taip pat civiliai įvairių profesijų atstovai – advokatai, vaistininkai, gydytojai. Žemesniuosius tarnautojus sudarė mažaraščiai ar beraščiai, dauguma neturėjo jokio karinio apmokymo. Pirmieji milicininkai neturėjo bendros uniformos ar pareigos ženklų, iš kitų juos išskyrė tik raištis ant rankovės. Pareigūnai buvo ginkluoti rusiškais ar vokiškais šautuvais, primityviais medžiokliniais ginklais ir net kardais.

Milicijos centralizacija prasidėjo tik XX a. 3 deš. pradžioje. 1920 m. gegužės 14 d. išleistas visą tarpukarį galiojęs „Milicijos įstatymas“. Jame nurodyta, kad „milicija saugoja įstatymais nustatytą Valstybės ir visuomenės tvarką ir vykdo įstatymus ir privalomus įsakymus“. Milicija priskirta Vidaus reikalų ministerijos žiniai, o apskrityse už jos darbą ir priežiūrą buvo atsakingas apskrities milicijos vadas.

Žinoma, kad Rokiškyje apskrities komitetas milicijos organizavimu rūpinosi jau 1918 m. pabaigoje. Susiformavus miesto savivaldai milicija rūpinosi valsčiaus savivaldybės, kurios mokėdavo algas, iš ūkininkų surikdavo pašarus arkliams. 1921 m. apskrities savivaldybė suteikė 4 nuovadoms butus, apmokėdavo elektrą, kurą, tačiau nuo 1928 m. policijos tarnautojų aprūpinimas buvo išimtas iš savivaldybės kompetencijų. Tačiau situacija Rokiškio rajone nebuvo rami. Dar 1920 m. prašyta apskrities milicininkų skaičių padidinti 10 etatų, nes dėl padidėjusio kontrabandos srauto esamos milicininkų pajėgos nebegalėjo efektyviai atlikti pasienio apsaugos funkcijos.

1921 m. spalio 2 d. įvyko pirmoji Lietuvoje milicijos šventė. Pamaldose ir parade Rotušės aikštėje Kaune dalyvavo prezidentas Antanas Smetona, Vidaus reikalų ministras Rapolas Skipitis, Piliečių apsaugos departamento direktorius Jonas Navakas. Nuo 1925 m. ši šventė buvo švenčiama kasmet. Į Kauną atvykdavo pareigūnai iš visos Lietuvos, čia išklausydavo pamaldas, iškilmingai papietaudavo ir žygiuodavo į ąžuolyną, kur vykdavo įvairių sporto šakų rungtynės ir žaidimai.

Visą tarpukarį ypač aktualus buvo milicijos pareigūnų rengimo klausimas. Kryptingas jų mokymas prasidėjo tik 1922 m. lapkričio 1 d., Kaune įsteigus aukštesniąją policijos mokyklą. Joje rengti valdininkų kursai, o 1923 m. Rokiškyje įsteigta žemesnioji policijos mokykla rengė eilinius policininkus. Žemesnioji policijos mokykla įsikūrė dvaro sodybos pastatuose, jai vadovavo Vladas Jankauskas. Kursantai čia mokėsi pagal plačią 3 dalių programą – bendruosius dalykus, su tarnyba susijusias sritis ir fizinio auklėjimo dalį. Per 3 veiklos metus mokykla išleido 10 viešosios ir 1 pasienio policijos pareigūnų laidą. Mokyklą baigė 381 kursantas. 1926 m. Rokiškio policijos mokykla dėl ekonominių sumetimų buvo likviduota. Po likvidacijos sujungus abi mokyklas, iki 1940 m. veikė Policijos mokykla. Atgavus Vilniaus kraštą, 1939 m. įsteigta antroji policijos mokykla, organizavusi trumpalaikius kvalifikacijos tobulinimo kursus Vilniaus krašto policininkams.

Prie naujų pareigūnų ruošimo prisidėti turėjo ir speciali spauda. Jau 1922 m. pasirodė „Milicijos žinios“, kurias redagavo Piliečių apsaugos departamento direktorius J. Navakas ir Trakų apskrities viršininkas Bronius Stasiūnas. 1924 m. leidinys reorganizuotas ir pervadintas „Policija“. Jame bendradarbiavo visų laipsnių policijos pareigūnai, žymūs teisininkai, aukšti karininkai, rašytojai, menininkai, žurnalistai. Žurnale buvo rašoma policijos teisės bei teorijos temomis, duodami nurodymai kaip elgtis ir atrodyti pareigūnams, pateikiamos svarbiausios žinios iš policininkų gyvenimo. Iš viso iki 1940 m. išėjo 329 leidinio numeriai. 1926 m. pasirodė ir „Policijos“ priedas „Kriminalinės žinios policijai“, nuo 1930 m. vadintas „Kriminalinės policijos žinios“. Jame skelbiami ieškomi asmenys, neišaiškinti nusikaltimai, žinios apie pavogtus daiktus.

1924 m. įvyko milicijos reorganizacija – milicija imta vadinti policija, jos veikla suskirstyta į atskiras sritis. Visų jų veiklai vadovavo Piliečių apsaugos departamentas. Policija suskirstyta į viešąją, kriminalinę, kovojusią su tarptautinio masto nusikaltėliais ir nusikaltimais, geležinkelių, turėjusią palaikyti tvarką tik šioje zonoje ir panašios paskirties vandens kelių policiją, taip pat privatinę, kurią galėjo samdytis savivaldybės, įmonės ar pavieniai asmenys, saugumo, kovojusio su antivalstybiniais elementais, policijos rezervą, iškviečiamą viešajai policijai nebesugebant suvaldyti viešosios tvarkos trukdymų ir pasienio policiją, kuri saugojo valstybės sieną nuo neteisėtai vežamų prekių ir bandančių į šalį patekti žmonių. Rokiškio pasienio policininkai sulaikydavo kontrabanda iš Latvijos gabenamus vilnonius siūlus, razinas, latviškus degtukus, saldainius, kiaušinius, tabaką, alkoholinius gėrimus, mieles, šokoladą, guminius apsiaustus.

Dar vienas svarbus policijos veiklos tikslų buvo kova su degtindariais. Rokiškio kraštas tarp degtindarių užėmė lyderių pozicijas. „Policijoje“ buvo rašoma: „Mūsų žmonės yra pamėgę slaptai gaminti naminę degtinę. Nors už šį nelegalų darbą jie yra gana smarkiai baudžiami, tačiau nesiliauja gaminę degtinę. […] naminės degtinės varymas ypač daugėja prieš didžiąsias šventes: Kalėdas, Velykas ir kit. […] Daugiausia neminės degtinės gaminių susekama Kauno, Rokiškio ir Tauragės apskrityse“.

1940 m., prasidėjus okupacijai, viena pirmųjų buvo likviduota Lietuvos policija. Buvo panaikinta visų rūšių policijos uniforma, antpečiai, pareigybiniai ženklai. Dauguma pareigūnų buvo nušalinti nuo pareigų, kiti suimti, su šeimomis ištremti į lagerius ar nužudyti kaip potencialūs valstybės priešai.