Balandžio mėn. 26 d. po sunkios ligos mirė žinomas miškininkas Vytautas Garška.
V. Garška gimė 1929 m. sausio 11 d. Rokiškio dvaro kumečio šeimoje (jo tėvas grafui tarnavo net 33 m., buvo jo arklininkas, geras jojikas, mokęs jojimo meno grafo vaikus). Baigęs Rokiškio pradžios mokyklą, 1942 m. įstojo į Rokiškio J. Tumo-Vaižganto gimnazijos II klasę. 1949 m. baigęs gimnaziją, studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultete, kurį baigė 1954 m., įgijo miškų ūkio inžinieriaus kvalifikaciją. Pagal šią profesiją įvairiose pareigose dirbo 46 metus Rokiškyje (16 metų buvo Rokiškio girininku). Mylimo miško nepaliko ir sulaukęs pensijos – buvo Vyžuonos girininkijos eigulys.
Vytautas Garška padovanojo Rokiškiui didžiulio ploto žalią rūbą – visuomeniniais pagrindais sutelkęs miško mylėtojus pasodino parką, nusidriekusį tarp Ąžuolų gatvės, vandenvietės ir senojo dvaro parko. Parke buvo sodinami įvairiausi medžiai, net ir Lietuvoje retai kur augantys maumedžiai. Vytauto iniciatyva 1991 m. dvaro parke buvo pasodinta 50 jaunų ąžuoliukų. Buvusi dykvietė prie psichiatrinės ligoninės taip pat jo dėka tapo žaliąja zona. Vytautas ne tik organizavo miško sodinimą, bet ir prižiūrėjo sodinukus, kad jie išaugtu tvirtais gražiais medžiais.
Vytautas domėjosi Rokiškio krašto praeitimi. Apie ją ir jos žymius žmones parašė nemaža straipsnių, atsiminimų rajoninėje ir respublikinėje spaudoje. Buvo draugiškas, linksmas, mėgo humorą.
Vytauto Garškos šviesus atminimas ilgam išliks jo artimųjų, Rokiškio J. Tumo-Vaižganto gimnazijos 1949 m. abiturientų, miškininkų, žurnalistų, muziejininkų, žurnalistų ir daugelio jį pažinojusių žmonių širdyse.
Rokiškio krašto muziejininkai liūdi netekus visuomenininko, kraštotyrininko, miškininko V. Garškos.
Jis buvo nenuilstamas Rokiškio krašto šviesuolis, idealistas, muziejininkų konsultantas ir pagalbininkas, V. Garškos platus akiratis pasitarnaudavo muziejininkų istoriniams tyrimams nustatant vieną ar kitą svarbią istorinę detalę. Jautrios ir šviesios asmenybės akiratis atsispindi metraštyje, kurį Rokiškio gimnazijos 1949 m. 25-toji abiturientų laida dovanojo Rokiškio krašto muziejininkams.
Šiame metraštyje mums paliktos šviesaus atminimo V. Garškos mintys:
„Labai mėgstu gamtą. Be gamtos gyvenimo neįsivaizduoju. Be galo esu patenkintas prieš kelis dešimtmečius mano sodintais miškais. Dabar juose grybaujama. Netuščiai praleisti metai…
Myliu tą gimtąjį Rokiškį. Gimtuosius namus. Esu tarsi su šaknimis suaugęs. Jeigu verstų kas nors kitur gyventi, jaučiuosi labai nuskriaustas. Turbūt tokia mano prigimtis… Eini dažniausiai pėsčiomis iki miesto centro ir gėriesi gamta, jos žaluma…. Savas medinis namas, savas kiemas jau nuo vaikystės, štai ir sodelis ir ta „grūšnia“, kurios kriaušės buvo daugeliui žinomos kaip retenybė, labai skanios… Tai savi namai, savas gimtasis miestelis. Miestelis su akmenimis grįstu grindiniu. Senas tai grindinys. Akmenys nuzulinti ne tik vietos gyventojų bet ir svetimųjų… Dabar jau jų vietoje smalos asfaltas… O kiek tie akmenys galėjo pasakyti…“
Kiek daug galėjai dar pasakyti, Vytautai…
A†A VYTAUTAS GARŠKA
