Sąvokos „bulė“ reikšmių yra ne viena. Antikinėje Graikijoje taip vadinosi gimininės diduomenės taryba, kuriantis Graikijoje poliams (miestams-valstybėms) bulė – polio valstybės taryba. Senovės Romoje, Bizantijoje, viduramžių Europoje – valdovo dokumentas, raštas, sutvirtintas apvaliu pakabinamu metaliniu aukso, sidabro ar švino dvipusiu antspaudu vadinamas bule, tą patį pavadinimą turėjo netgi romėnų aristokratų vaikų nešiojamas auksinis arba odinis medalionas.
Popiežių bulės
Bulėmis vadinami ir popiežiaus raštai, kuriais šaukiami Bažnyčios susirinkimai, skelbiama kanonizacija, vyskupų paskyrimai, vyskupijų kūrimas, popiežiaus kongregacijų dekretai ir pan. Bulės rašomos lotynišku šriftu, iki XI a. ant papiruso, o vėliau ant pergamento. Prie jų kabinamas kanapinėmis ar šilkinėmis virvutėmis pritvirtintas apvalus dvipusis iš švino, aukso ar sidabro pagamintas antspaudas turi tą patį pavadinimą. Taigi, sąvoka reiškia ir dokumentą, ir antspaudą. Pirmoji žinoma bulė – popiežiaus Agapito I (535–536 m.), seniausia išlikusi – popiežiaus Jono III (561–574 m.). Iki X a. popiežių bulės (antspaudo) averse vaizduotas kryžius, gėlės, popiežiaus vardas, reverse – užrašas papae, popiežiaus. Nuo X a. vaizduoti kryžiai ir popiežiaus vardas. Dar po šimtmečio popiežius Paskalis II averse įteisino apaštalų Petro ir Pauliaus atvaizdus, reverse paliko popiežiaus vardą. Šios tradicijos laikomasi iki šiol. 1931 m. popiežius Pijus XI įvedė bulės standartą: antspaudo skersmuo – 4 cm., storis – 0,5 cm.
Galima sakyti neatsitiktinai simboliška, kad 5 metai iki popiežiaus Pijaus IX bulės „Ineffabilis Deus“ pasirodymo, 1849 m. rugsėjo 16 d. viena bulė pasiekė Varnių kunigų seminariją. Joje rašoma, kad seminarijos rektorius, teologijos daktaras kun. Motiejus Valančius nominuojamas Žemaitijos vyskupu.
Bulės „Ineffabilis Deus“ reikšmė katalikų pasauliui
Popiežius Pijus IX, remdamasis ilga katalikų tradicija ir mokymu, 1854 m. iškilmingai paskelbė bulę „Ineffabilis Deus“ (liet. Neapsakomas Dievas), įtvirtinusią Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmą. Dokumente popiežius Pijus IX aiškiai išreiškė, kad „Šventoji Mergelė Marija, dėl Dievo išankstinio apibrėžimo ir dėl jos ypatingos pašvęstos misijos, nuo pat savo gimimo buvo apsaugota nuo visų nuodėmių ir todėl buvo nepriekaištinga.“ Taip siekiama išlaikyti Marijos šventumą ir grynumą, kuris buvo būtinas, kad ji galėtų būti Dievo Motina. Nekaltumo doktrina buvo paplitusi tarp katalikų, tačiau nebuvo oficialiai pripažinta kaip dogma. Todėl Pijaus IX bulė buvo ne tik teologinis, bet ir pastoracinis žingsnis, siekiant stiprinti katalikų tikėjimą ir padėti geriau suprasti Marijos vaidmenį istorijoje ir Bažnyčioje. Katalikiškuose kraštuose buvo pradėtos švęsti Marijos Immaculatos šventės ir atsirado daug meninių atvaizdų, reprezentuojančių Marijos šventumą.
