Jūžintai: iš praeities į dabartį

Rokiškio krašto muziejaus muziejininkai 2022 m. vykdė kraštotyrinę ekspediciją po Jūžintų seniūniją. Jūžintai buvo pasirinkti neatsitiktinai – krašte gausu kultūros paveldo objektų. Ekspedicijos metu buvo ne tik fiksuojami šiame krašte esantys kultūros paveldo objektai, bet ir renkama istorinė medžiaga iš vietos gyventojų: fotografijos, prisiminimai, įvairūs buitiniai daiktai.

Savo puošnumu ir unikalumu Jūžintuose išsiskiria 1790 m. Mykolo Veisenhofo pastatyta Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia. Bažnyčia yra vienintelė Baltijos šalyse, kurioje veikė vienuolynas. Joje įrengtos 8 celės, kuriose buvo įsikūrę Šv. Augustino atgailos kanauninkų vienuoliai. Celės yra išdėstytos vertikaliai šachmatų tvarka ir sujungtos 75 sraigtiniais laiptais. Jos buvo ankštos ir kuklios, vieninteliai baldai – ant žemės esantis gultas ir sienų nišoje įmontuota lentyna. Carinės Rusijos valdžia 1832 m. vienuolyną uždarė. Šiuo metu celėse yra įrengtas nedidelis muziejus, kuriame saugomos maldaknygės, metaliniai kryžiai, skulptūrėlės ir kiti liturginio pobūdžio daiktai. Bažnyčios rūsiuose yra palaidoti jos fundatoriai – Veisenhofai. Vieta bažnyčiai parinkta išskirtinė – ant aukšto kalnelio, didelėje erdvėje, fasadu į tekančią saulę ir tai jai suteikia ypatingą apšvietimą.  Statyta trijų navų šventykla su kukliu, kartu ir puošniu frontonu.

Kita šioje seniūnijoje esanti bažnyčia – Ragelių. Joje pamaldos pradėtos laikyti XIX a. pradžioje. 1837 m. paskirtas nuolatinis kunigas, netrukus  į bažnyčią atvežti ir pastatyti vargonai. 1874 m. bažnyčia suremontuota, o po vienerių metų buvo pailginta ir paaukštinta. 1912–1914 m. bažnyčioje veikė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius. Šalia bažnyčios stovi trijų tarpsnių medinė varpinė, kurioje yra didelis varinis varpas. Šis varpas karo metais buvo paslėptas, kad vokiečiai jo nepanaudotų patrankų gamybai.

Tarnavos dvaras, įkurtas XVIII a. vid., išaugo iš senosios Jūžintų dvarvietės. Jūžintų dvaras minimas jau XVI a., tuomet jis priklausė kunigaikščiams Astikams. Tačiau pastarieji dvare šeimininkavo neilgai. XVI a. pab. Abiejų Tautų Respublika kariavo prieš Maskvą, o Grigorijus Astikas perėjo į jos pusę. Už išdavystę buvo konfiskuoti visi jo turtai, įskaitant ir dvarą. Vėliau didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza dvarą padovanojo Gedeonui Duninui Rajeckiui. Apie 1760 m. Teresė Rajeckaitė ištekėjo už Livonijos raštininko ir pakamario Mykolo Veisenhofo, taip ši valda tapo šios giminės nuosavybe. Po M.  Veisenhofo mirties, jo sūnus Pranciškus Veisenhofas dvarą nusprendė perkeli į naują vietą, prie Rašų ežero. Tarnavos dvaro pastatai baigti statyti 1858 m., jau po Pranciškaus mirties. Rūmai buvo tinkuoto mūro, T raidės formos plano – vienaaukščiai su centrine dviaukšte dalimi. Nuo rūmų ežero link vedė akmeniniai laiptai, kuriuose įspausta 1858 m. data.  

Zanapolio dvaro teritorija iš pradžių priklausė Neliūbiškių dvarui, kurį valdė Radvilos. Vėliau jį valdė  trys Machvitcų giminės kartos. Pagal 1862 m. lapkričio 7 d. pasidalinimo sutartį, Zanapolio palivarkas su Kaluciškių kaimu atiteko Kseverui Machvitcui. Naujasis savininkas jame negyveno – jį nuomodavo. 1889 m. kovo 30 d. buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, kuria Kseveras Machvitcas pardavė Zanapolio palivarką su jame esančiais pastatais Alfonsui Masiuliui ir Rozalijai Šutienei. Prasidėjo naujas dvaro istorijos etapas, kuomet atsirado tikri šeimininkai, o ne dažnai besikeičiantys nuomininkai, ūkis pastebimai ėmė atsigauti. 1908 m. gruodžio 23 d. Rozalija Šutienė savo dalį pardavė Alfonso Masiulio žmonai Marijonai Masiulienei. XX a. pr. Masiuliai užveisė sodą, kuriame augo apie 200 vaismedžių, įkūrė bityną. Iš išlikusių dokumentų matyti, jog savininkus slėgė skolos. Mirus A. Masiuliui, 1935 m. pavasarį pusę dvaro teko parduoti iš varžytinių.

Dauliūnų piliakalnyje rasta senovės radinių. Viena istorija byloja, kad 1880 m. Samanių kaimo vyrai, ardami žemę, rado auksinių kilpų, grandinėlių, durtuvų. Kita istorija pasakoja apie tai, kad moteris, kasusi šaknis pintinėms, rado dėžutę su senais pinigais. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu.

Radišių, Kubiliškių pilkapyną XX a. pr. kasinėjo kunigas, kraštotyrininkas Juozapas Žiogas. Kasinėjimu metu rasta žmonių kaulų, kirvių, ietigalių ir kitų radinių, tačiau jų likimas neaiškus.

Mičiūnų pilkapį, kaip ir Radišių, Kubiliškių, tyrinėjo kraštotyrininkas J. Žiogas. Šiame pilkapyje rasta žmonių kaulų ir įvairių dirbinių, kurie priskiriami XV–XVII a., tačiau apie senesnius nei I m. e. tūkstantmečio vidurio radinius duomenų nėra.

Norkūnų pilkapyne būta apie 40–50 pilkapių. Pagal radinius pilkapynas datuojamas V–VII amžiumi (vidurinis geležies amžius). Atliekant kasinėjimus pilkapyne rasta kirvių, ietigalių, antkaklių, peilių. Pilkapyno radiniai saugomi Rokiškio krašto muziejuje.

Skeirių pilkapyje I ir II (Raganos kapčiuje) rasta žmonių kaulų, kirvių, ietigalių, durtuvų, peilių, tačiau jų likimas ir chronologija – neaiški. Įprastai tokie pilkapiai būdingi I tūkstantmečio pirmajai pusei.

Sidariškio akmuo (Velnio duknos) – netaisyklingos keturkampio formos, apie 3,2 m ilgio riedulys. Akmenyje yra įspaustas ženklas, primenantis U raidę. Legenda byloja, kad velnias vydamasis moterį pametė savo duknas ir dar atsistojo, taip įmindamas savo pėdą jose.

Grumbinų kalnas – aukščiausia Jūžintų seniūnijos vieta. Jis susijęs su ikikrikščioniškąja religija ir mitologija. Pasak legendos, ant kalno vaidilutės kūrendavo ugnį.

Namas, kuriame gyveno knygnešys Juozas Otas Širvydas. Jis gimė 1875 m. balandžio 16 d. Dauliūnų kaime. J. Širvydas, dar būdamas jaunuolis, aktyviai įsitraukė į draudžiamos lietuviškos spaudos platinimo veiklą. Rinko tautosaką ir leido ranka rašytą laikraštį „Triūsas mužikėlio“. Už lietuvišką veiklą buvo kalintas Panevėžio kalėjime, vėliau ištremtas 3 metams į Kuršo guberniją. 1902 m. buvo priverstas išvykti į JAV, kur prisiglaudė dr. Jono Šliūpo šeimoje. Aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą, redagavo „Vienybę lietuvninkų“ ir kt. leidinius. 1928 m. šviesuolis grįžo į Jūžintus ir toliau užsiėmė aktyvią visuomenine veikla. Už nuopelnus lietuvybei valstybė J. Širvydui skyrė 75 litų pensiją, taip pat apdovanojo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordino palydo garbės ženklu.

Lietuvos partizanų užkasimo vieta prie Jūžintų kapinių tvoros. 1989 m. pastatytas paminklas 1945–1949 m. Jūžintų apylinkėse žuvusių partizanų atminimui. 1945–1949 m. Jūžintų apylinkėse nužudytų besislapsčiusių nuo mobilizacijos į sovietų armiją vyrų ir žuvusių partizanų kūnai buvo niekinami Jūžintų miestelio aikštėje. Miestelio centre, ties sankryža Kamajai–Utena, stovi Vidmanto Zakarkos koplytstulpis, skirtas sušaudytiems Jūžintų krašto partizanams.

Jūžintų kraštas gali pasigirti kultūros paveldo objektų gausa. Čia pristatyti ne visi objektai, o tik keletas jų, kuriuos muziejininkai aplankė ekspedicijos po Jūžintus metu.