ORNAMENTŲ SAKMĖS | Autorinių papuošalų paroda

M. Morkūnaitė-Vervečkienė – menotyrininkė, jau daugiau nei 10 metų veikianti Kauno kultūriniame gyvenime. Rašo tekstus apie meno parodas, tyrinėja ir domisi šiuolaikinės juvelyrikos tendencijomis, taip pat kultūros paveldu, šiuo metu dirba Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Daug dėmesio skiria savo gimtojo Rokiškio krašto kūrėjams ir meno reiškiniams. Ilgą laiką dalyvavo Vytauto Didžiojo universiteto folkloro ansamblio „Linago“ veikloje, tad lietuviška etninė kultūra yra neatsiejama autorės kūrybinio polėkio dalis.

Šią, jau trečiają kūrėjos parodą, sudaro naujausia papuošalų kolekcija, kurioje tradicinių raštų interpretavimo būdu plėtojama lietuviškos pasaulėžiūros tradicija. Tai rodo, kad ji yra nenutrūkusi ir vystosi, tik jau šiuolaikiškai – taškavimo būdu ant odos atraižų atvaizduotuose kūriniuose. Naujieji darbai – kaklo papuošalai, sagės, dėžutės – pasižymi didele raštų ir ornamentikos, spalvinių derinių, jų perėjimų įvairove, mažesniais formatais, naudojama daugiau atskirų detalių. Papuošalai, kurių čia daugiau nei 40, savitai pasakoja mažytes istorijas, tarytum sakmes, perteiktas per asmenines kūrėjos patirtis.

Kadaise menotyrininkė Rūta Marija Purvinaitė M. Morkūnaitės-Vervečkienė darbus yra įvardijusi kaip ornamentų sakmes. Tai davė impulsą šią sakmių koncepciją rutulioti toliau. Sakmė – pasakojamosios tautosakos mažos apimties, glaustas fantastinis kūrinys, kuriame aiškinama pasaulio ir gamtos reiškinių kilmė, vaizduojamas žmogaus susidūrimas su mitinėmis būtybėmis ir kt. Papuošalo formatas taip pat nedidelis, tačiau piešinys jame, kaip ir sakmė, gali talpinti plačios prasmės istoriją.

Ši nauja papuošalų kolekcija raštų bei spalvinių derinių kalba netiesiogiai pasakoja glaustas istorijas, susijusias su mūsų kilme, grožio suvokimu, gyvenimo būdu. Tai perteikiama per subjektyvius autorės patyrimus, prisiminimus, sąsajas. Pavyzdžiui, pakabuko ovale įkomponuotas geriausios draugės bobutės jaunystėje austos lovatiesės rašto fragmentas, į kurį žvelgiant sugrįžta vaikystės prisiminimai. Dar vienoje autorė pasitelkė žinomai Lietuvos audėjai piklausiusioje knygoje rastą, greičiausiai pačios austą juostelę (skirtuką) ir ją interpretuodama sukūrė kaklo papuošalą taip primindama talentingos audėjos asmenybę. Kai kurių autorės interpretacijų nebūtina aiškinti ar kažkaip analizuoti, kadangi jos gimsta pasąmoningai, sukaupus tam tikrų potyrių ir emocijų bagažą. Parodos darbai yra patys savaime estetiškai patrauklūs, lengvai interpretuojami. Tad žiūrovas visuomet gali atrasti ar susikurti savo sakmę.

Papuošaluose spalvotais raštais užkoduota mūsų kilmė, kiekvieno iš mūsų skirtingi prisiminimai iš praeities – jaukių močiučių namų vaizdinys, darbštumas, kantrybė, subtilus aplinkos estetikos pajautimas. Argi tai ne vertybės, leidžiančios mums kelti savo tapatybės savivertę? Pasak menininkės, ji yra lyg tarpininkė, siekianti sužadinti dabarties žmonių jausmus, atkurti jų santykį su protėviais, puoselėtį tolimesnį ryšį.

Kaip žinia, mūsų protėvių gyvenimas, bene, savaime buvo paremtas tvarumo idėjomis. Tad autorei buvo labai svarbu, kad paroda būtų sukurta naudojant kuo mažiau išteklių. Galima sakyti, kad tai beveik pavyko – jai sukurti naujų priemonių sunaudota minimaliai, pagrindas – antrinės žaliavos – odos ir lino, kitų audinių atraižos, stiklo, keramikos, mediniai karoliukai ir t.t. Daugiausiai skirta laiko, kuris buvo koncentruojamas į lėtą rankų darbą, šiandien vis labiau išstumiamą šiuolaikinių technlogijų. Taigi, šios parodos sukūrimo procesas buvo labai svarbus pačiai autorei, nes juo įprasminamos ir mūsų senelių įdėtos pastangos, norint papuošti savo buitį. Tai taip pat ir priminimas visiems, ieškanties nusiraminimo, atsipalaidavimo ar susikaupimo šiame chaotiškame pasaulyje: darbas rankomis nuramina sielą, leidžia stabtelti, turi terapinį poveikį.

Paroda „Ornamentų sakmės“ – tai siekis ne tik analizuoti lietuviškus simbolius, jų prasmes, bet per estetinį suvokimą sukelti tam tikras emocijas, prisiminimus. Šie kiekvienam žiūrovui gali būti labai skirtingi, bet juos sieja viena – visi šie raštai kilę iš lietuviškos estetikos pajautimo. „Mano tikslas – tęsti iš tarpukario atėjusią idėją, kad mūsų protėvių etninė kultūra turi būti mūsų įkvėpimo šaltiniu. Mes turime ne tik rinkti ar saugoti praeities reliktus, bet ir iš jų semtis įkvėpimo naujiems darbams (tiesa, galime pasidžiaugti, kad šia kryptimi kuriančių menininkų mūsų šalyje daugėja, jų kūryba išradingėja ir konceptualėja). Tokiu būdu mes galime stiprinti savo tapatumą ir kelti mūsų, lietuvių, savivertę.

Paroda veiks iki rugsėjo 25 d.ienos. Vėliau šiais metais paroda keliaus į dar dvi, neatsitiktinai pasirinktas Lietuvos vietoves – Kėdainių M. Daukšos viešąją bei Panemunėlio geležinkelio stoties bibliotekas.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba