Nagais į žemę įsikibęs,
plaukais debesis šukuoja,
vėjui nusilenkia… (Kas?)
Ir žmonės, ir medžiai – žemės vaikai. Medis gyvas ir pažeidžiamas , panašus į žmogų. Jis, kaip ir mes – gimsta, auga, paskui sensta, nyksta ir miršta. Medžio artimumas ir broliškumas yra viena seniausių žmogiškųjų jausenų – tai atspindi seniausia liaudies kūryba – tautosaka. Tobulėjant technologijoms, vis labiau jaučiame poreikį grįžti prie pirminių dalykų – prie žemės, prie medžio. Kam daugiau, jei ne medžiui, žmogus gali išsakyti savo vargus, nesėkmes ir džiaugsmus? Prigludę prie seno medžio kamieno, galime kalbėti, pasakoti, verkti ir juoktis… Ir įsiklausyti , ką medis pataria – stipresnis, protingesnis, daugiau matęs ir patyręs. Todėl savo likimą žmonės siejo su medžiais – tai atsispindi mūsų protėvių dainose, pasakose, pasakojimuose. Sakoma, kad šventos giraitės šlamėjimas – tai praeities žmonių šneka, mums tariami žodžiai ir išmintis. Todėl ir gręžiamės į praeitį, kur dar girdėta ,,medžių kalba šventa“ (Antanas Baranauskas ,,Anykščių šilelis“).
Ši paroda – pažintinė. Pateiktuose tekstuose dalinamės surinkta medžiaga apie Lietuvoje augančius ir svarbius mūsų tautai medžius. Kiekviena drobė – atskira istorija, kurią pasakoja kūrėjas teptuku ir dažais, dažnai pasirinkęs tą medį charakterizuojantį liaudies kūrinį, kaip tiltą, jungiantį praeitį su dabartimi ir padedantį giliau pajausti to medžio savitumą.
Parodos autoriai – 23 Panevėžio tautodailininkai su keturiais svečiais iš Ukrainos, Rokiškio ir Vilniaus.
Projekto kuratorė tautodailininkė, kūrėja Laimutė Vološkevičienė
Paroda veiks iki balandžio 15 dienos