Nuo 2005 m. vykstantis fotografijos projektas „Žmogus ir miestas“ šiemet aktualizuojamas, apibrėžiant konkrečią jo potemę – „Nūdienos kontekstai“. Vis dėlto, projekto parodos dalyvių darbai atskleidžia, kad šiuolaikiniame mieste moderniomis formomis tęsiasi daugelį amžių žmones lydinčios dramos ir saugojamos tiek pat ilgai nemirštančios viltys. Amžinų temų šiandienines interpretacijas fotografai pateikia labai įvairiuose darbuose, kurie atspindi visą šiuolaikinės fotografijos spektrą: nuo neišraiškingos tipologinės fotografijos iki eksperimentų dekoratyviomis formomis, nuo fotomontažų iki gatvės gyvenimo fiksavimo.
Panevėžietės fotografės Marijos Šileikaitės-Čičirkienės fotografijos simboliškai primena pirmapradį miestą, kurį kurdami žmonės brėžė ribą tarp laukinės gamtos ir civilizacijos. Anapus miesto sienos – natūra ir chaosas, šiapus – kultūra ir suvaldyta gamta, kuri šiuolaikinio miesto aplinkoje skursta ir nyksta. Žinomas spaudos fotografas Ramūnas Danisevičius šį kovos ir simbiozės paženklintą žmogaus ir gamtos santykį interpretuoja su jam būdingu subtiliu humoru, kurį perteikia fotografijoje lemiamu momentu sugretinti skirtingi miesto gyvenimo planai ir įvykiai.
Tačiau miestas – ne tik paženklinta teritorija. Tai ir jame gyvenančios žmonių bendruomenės, kurias kartais suburia nepalankios ir dramatiškos sąlygos, kaip, pavyzdžiui, lenkų fotografės Agnieszkos Babińskos įamžintus prieglaudoje gyvenančius našlaičius ukrainiečių vaikus. Tuo tarpu asmeniški ir dramatiški ukrainiečių fotografės Julijos Kochetovos darbai parodo, kad šiandienos, kaip ir senovės miestuose, jos piliečiams tenka bendrai gintis ir išgyventi karą.
Išgyventi – reiškia ne tik išlikti gyviems, bet ir išsaugoti savo tapatybę, atmintį ir viltį, kad miestas ir jo įkūnijama kultūra bus ilgaamžiškesni nei konkretus žmogus. Apie tai primena dar vienos ukrainiečių fotografės Marijos Drozdovos ir lenkų fotografo Konrado Dobruckio darbai, įamžinę apdengtas, nuo karo saugomas skulptūras Ukrainos miestuose. Pabrėžtinai neišraiškinga lenkų autoriaus fotografijų forma išryškina pačių skulptūrų ir bandymo jas apsaugoti simbolinę reikšmę. Tuo tarpu lietuvių fotografas Andrius Repšys, taip pat apribodamas savo žvilgsnį, visada žvelgdamas tik tiesiai iš viršaus į apačią, parodo, kaip aplink skulptūras teka įprastas miesto gyvenimas taikos metu, kai simbolinės skulptūrų prasmės tarsi ištirpsta kasdienybėje. Kristýna Heiningerová tą pačią – simbolinio miesto ženklinimo temą plėtoja fotomontažų serijoje ir parodo, kad norint išsaugoti atmintį kartais tenka „kovoti“ ir su komercine miesto plėtra.
Kasdienišką miestą dokumentiškai bei reportažiniu būdu fiksuoja panevėžiečiai fotografai Saulius Saladūnas ir Stasys Povilaitis bei Arvydas Gudas. Tačiau ir kasdienybėje netrūksta simbolinių ženklų: S. Saladūno fotografijose miesto erdves žymi grafičiai ir vadinamieji tag‘ai, o S. Povilaičio miestiečiai gyvena komercinės kultūros paženklintose gatvėse. Tačiau vieni ženklai prasmingi jau tik daliai miesto bendruomenės – subkultūrų atstovams ir gatvės menininkams, kiti kuria vartotojišką trumpalaikio idealo iliuziją.
Miestą nuo bet kokių simbolinių ženklų ir prasmių išlaisvina latvių fotografai Reinis Hofmanis ir Aija Bley. R. Hofmanis tarsi apnuogina miesto vidurius, technologinius sprendimus, kurie sukuria šiuolaikinio miesto patogumus ir komunikacijos galimybes. R. Hofmanio darbai pastato žiūrovą į akistatą su materialiąja, buitiškąja šiandienos miesto puse bei verčia abejoti modernia beribės pažangos idėja. A. Bley ironizuoja prieštaringus šiuolaikinio miesto gyventojo norus ir vienišumą tarpdisciplininio pobūdžio kūryboje, sujungiančioje performansą ir fotografiją.
Vis dėlto, miestas daliai fotografų visada liks ir grožio paieškų, savo vizijų įgyvendinimo erdve, neapribota konkrečių istorinių aplinkybių. Tuo leidžia įsitikinti serbų fotografo Sašos Montiljo ir panevėžiečio fotografo Algimanto Aleksandravičiaus darbai. Tokia fotografija pasakoja jau ne tiek apie konkrečią vietą ir laiką, bet apie pačių fotografų romantinį santykį su miestu.
Menotyrininkas dr. Tomas Pabedinskas