2021 m. sausio 16-ąją minime muziejininko, etnografo, poeto, buvusio Rokiškio kraštotyros muziejaus direktoriaus (1957–1966) Stasio Daunio (1922–2011) 10-ąsias mirties metines. Pagerbdami direktoriaus atminimą, atveriame jo paliktą archyvą (b. Nr. 310 (1-3) ).
S. Daunys gimė 1922 m. spalio 14 d. Auksučiuose, Gruzdžių valsčiuje. 1944–1945 m. ir 1947–1949 m. dirbo Šiaulių „Aušros“ muziejuje. 1945 m. pakviestas dirbti į Liaudies švietimo komisariatą muziejų skyriaus inspektoriumi muziejų reikalams. 1949 m. suimtas, iki 1956 m. kalintas Sverdlovsko lageriuose, 1956 m. reabilituotas. 1956 m. dirbo Panevėžio kraštotyros muziejuje, o 1957 m. atvyko į Rokiškį.
Foto Daunys su portfeliu prie vartų
Jis – „lietuviškojo skanseno“ pradininkas Lietuvoje – Rokiškio kraštotyros muziejuje įkūręs pirmąjį skanseno tipo muziejaus skyrių po atviru dangumi. 1959 m. į šį skyrių iš Kupiškio rajono Gaigalių kaimo buvo atvežta klėtis. Tai buvo pirmasis liaudies architektūros statinio perkėlimas sovietmečiu į kraštotyros muziejų aplinką. Vėliau buvo perkelti ir kiti statiniai. Paskutinysis – kluonas, 1970 m. Šiuo metu liaudies buities skyriuje iš viso yra septyni statiniai.
S. Daunys – bene pirmasis muziejininkas pažinęs drožėją L. Šepką. 1961m. birželio 13 d. jis su muziejaus moksliniu bendradarbiu K. Makuška bei vairuotoju J. Matuzoniu nuvykę į Pandelį sužinojo, kad L. Šepka jau išvežtas į Vilkaviškio Didvyžių senelių-neįgaliųjų namus, o jo dirbinius kuo skubiau reikia išvežti iš Pandėlio kinofikacijos garažo. Dirbiniai per du kartus buvo atvežti į Rokiškio kraštotyros muziejų. Tai buvo L. Šepkos ekspozicijos kūrimo pradžia.
- Šepka, būdamas Didvyžiuose, rašė laiškus gerb. S. Dauniui. Menotyrininkė Z. Žemaitytė (1923–2009) taip pat rašė laiškus muziejaus direktoriui S. Dauniui ir dėl pagalbos L. Šepkai, ir dėl įdomių darbo jo formų (neįvardino).
„Teisingam tiek buities, tiek ir istorijos įvykių supratimui reikalingas visapusiškas rinkinys, o ne rinkinys, kuris atspindi tik vieną kurią nors liaudies gyvenimo pusę“, -rašė jis 1966 m. leidinyje „Muziejai ir paminklai“. Jo vadovaujamu laikotarpiu sukaupta didelė liaudies buities interjero, bei namų apyvokos daiktų kolekcija.
Keli iš jų:
Vykdė archeologines, etnografines ekspedicijas.
Paskelbė straipsnių lietuvių liaudies kultūros (daugiausia pirčių istorijos), muziejininkystės klausimais; surinko kraštotyrinės medžiagos. Surinko daug medžiagos apie audėjus Eleną ir Juozą Pipinius.
Daug fotografavo.
1967 m. S. Daunys buvo perkeltas dirbti į naujai kuriamą respublikinį Liaudies buities muziejų Rumšiškėse. 1977–1982 m. dirbo Paminklų konservavimo institute etnografu-vyr. architektu.
1982 m. išėjęs į užtarnautą poilsį tęsė pradėtus pirčių tyrinėjimus, skaitė straipsnius mokslinėse konferencijose, spausdino įvairiuose leidiniuose.
2003 m išleido knygą „Pirtis kaimo kultūroje“. Tai daugelio metų tyrinėjimo ir gilinimosi į pirčių papročius rezultatas.
2009 m. išleido poezijos rinkinį „Jaunystė už grotų“, kuriame publikavo lageryje iškentėtų metų kūrybą, iliustruodamas ją savo piešiniais.
Išleido poezijos rinkinius: „Šiaurės lyguma“ (1986), „Po troškimų medžiu“ (1993), „Kur beržai žali“ (1995), „Rugsėjo elegijos“ (1997), „Po šiaurės dangum“ (1999), „Spingsulė po dvyliktos“ (2000). Buvo nevyriausybinės organizacijos „Nedėja“ leidžiamo literatūros ir kultūros almanacho „Nedėja“ vyr. redaktorius.
Mirė 2011 m. sausio 16 d. Palaidotas Rumšiškių kapinėse.
2012 m. lapkričio 8 d. Rokiškio krašto muziejuje buvo surengtas renginys „Laikinumo taku“, skirtas Rokiškio krašto muziejaus direktoriaus, etnografo, poeto S. Daunio 90-osioms gimimo metinėms paminėti.
