Dar vienas drabužis, jau grafų saugotas kaip relikvija – XIX a. pabaigos ilga, puošni varpo formos rausvo aksomo suknelė su šleifu (ilgis 205 cm, pečių plotis 40 cm), paaukštinta liemens linija, gausiai siuvinėta ir dekoruota. Rankovės pūstos, rauktos iki alkūnių, apykaklė aukšta. Menotyrininkė Rūta Guzevičiūtė suknelę pavadino popietine ir priskyrė „reformininkių“ stiliui, liudijančiam apie ją dėvėjusios dvarininkės pažiūras. Siekimas reformuoti to meto moterišką kostiumą – tai vienas pirmųjų žingsnių į moterų emancipaciją.
Rausvo aksomo suknelė buvo labai sudėvėta, stipriai sugadinta ją vėliau persiuvant ir taisant, greičiausiai pritaikant kitos apimties moteriai. Siaurinant suknelę visa viršutinė jos dalis buvo persiūta, grubiai užsiūti siuvinėjimai, uždengtos žalvarinės kabės siūlėse, vėliau prisiūtos kitos, geležinės. Po siuvinėjimais buvęs audinys pakeistas kitu. Stipriai nukentėjęs suknelės šleifas, nes kairėje pusėje išimtas įduras, kuris buvo panaudotas persiuvant suknelės viršutinę dalį. Šis aksomo fragmentas sukarpytas, rankomis grubiai prisiūtas prie rankovių siūlių. Visos vėlyvesnių taisymų siūlės siūtos rankomis grubiu medvilniniu siūlu. Taigi, buvo pakeistas autentiškas suknelės siluetas bei kirpimas. Suknelė buvo labai nešvari, dėmėta, susiglamžiusi, apspurusi, atirusiu apačioje bei nukirptu ties įduru kraštu. Labiausiai susidėvėjęs plonas šilkas po siuvinėjimais. Vidinėse siūlėse rasti rausvo šilko likučiai leidžia manyti, kad drabužis buvo su pamušalu. Atlikus cheminius tyrimus nustatyta, kad originalūs audiniai ir siūlai yra natūralaus šilko. Dekoro detalių siūlai padengti žalvariu ir labai plona, daugelyje vietų neišlikusia aukso danga. Suknelė 1997–1999 m. restauruota P. Gudyno restauravimo centre.
