𝐓𝐞̨𝐬𝐢𝐚𝐦𝐞 𝐩𝐚𝐬𝐚𝐤𝐨𝐣𝐢𝐦𝐮̨ 𝐜𝐢𝐤𝐥𝐚̨
Per Pirmąjį pasaulinį karą žemės ūkis Lietuvoje labai nukentėjo. Ypač nuskurdo stambieji dvarai – dirvonavo apie trečdalis jų žemių, buvo sugriauta ar sudeginta daugelis ūkinių ir gyvenamųjų pastatų. Dar prieš karą nemaža dalis dvarininkų spėjo prasiskolinti, todėl savininkai neturėjo lėšų dvarams atstatyti. Nors dvarininkams priklausė 26 proc. valstybės žemės, tačiau po karo nemaža dalis dvarų buvo apdirbama tik smulkių nuomininkų, valstiečių pastangomis, dažnu atveju tik jų darbo dėka dvarai ir laikėsi.
Atgavus nepriklausomybę, žemės reformos įgyvendinimas buvo bene svarbiausias darbas – tik išdalinusi žemę bežemiams ir mažažemiams, valdžia galėjo tikėtis suburti aplink save platesnius visuomenės sluoksnius ir taip sustiprinti valstybę. Tuo labiau, kad pati valstybė buvo sukurta būtent bežemių ir mažažemių valstiečių rankomis – vyriausybė savo laiku pakvietusi imtis ginklo jau tada pažadėjo juos aprūpinti žeme.
Dažnai manoma, kad žemės reformos įstatymas Lietuvoje priimtas tik 1922 m. vasarį, tačiau parengiamieji darbai pradėti vykdyti gerokai anksčiau. Daliniai sprendimai priimti dar 1918 m. gruodį, kuomet sudaryta Žemės reformos komisija, valstybės žinion jau buvo perimta dalis dvarų žemių. 1919 m. svetimšaliams uždrausta pirkti nekilnojamą turtą, nutarta kariams bežemiams skirti iki 20 dešimtinių žemės, o kariams mažažemiams – tokius sklypus, kad su jų anksčiau turėtu plotu susidarytų iki 20 ha, piliečiai galėjo įsigyti tik iki 50 dešimtinių žemės.
Žemės reformos principus galutinai nustatė du Steigiamojo Seimo 1920 m. priimti įstatymai. Rugpjūčio 18 d. priimtas „Žemės reformos įvedamasis įstatymas“ numatė iš privačių savininkų, turėjusių daugiau kaip 70 dešimtinių žemės, nusavinti miškus, jei jų daugiau nei 25 dešimtinės, pelkes, durpynus, vandenis, dvarus, įgytus iš carinės valdžios lengvatinėmis sąlygomis. Spalio 30 d. priimtas įstatymas numatė nusavinti didesnius kaip 70 dešimtinių dydžio dvarus, jei savininkai patys neūkininkavo.
Paskutinysis žemės reformos įstatymo paragrafas Steigiamajame Seime priimtas 1922 m. vasario 15 d., o galutinį teisinį pagrindą reformai padėjo Steigiamojo Seimo balandžio 3 d. paskelbtas „Žemės reformos įstatymas“. Pagrindiniu vadinamas įstatymas dvarų valdomos žemės plotus apribojo iki 80 ha, didesni plotai atlygintinai nusavinti. Nusavintos žemės dalintos pirmiausia savanoriams, po to valstiečiams, kurie turėjo išpirkti žemę per 36 metus. Taip pat numatyta nusavinti ir išdalinti kitų šalių kariuomenėse tarnavusių ar prieš Lietuvos nepriklausomybę veikusių savininkų valdas.
Žemės reforma pakeitė visą Lietuvos žemės ūkį. Išdalijus dvarų žemes, atsirado tūkstančiai savarankiškų ūkininkų, susidarė sąlygos vystyti gamybą ne tik stambiuose ūkiuose. Sparčiausiai žemės reforma vykdyta 1923–1926 m., kuomet išdalyta 58,6 proc. viso žemės fondo.
Rokiškio apskrityje iki 1937 m. buvo išparceliuota 28966 ha žemių. Apskritis užėmė 12 vietą iš 20 apskričių pagal išparceliuotos žemės plotus, o iki 1930 m. pabaigos buvo perskirstyta 93 proc. reformos reikalams apskrityje paimtos žemės.
Rokiškio dvaro žemės išparceliuotos dviem etapais: 1924–1925 m. (matininkai J. Cybavičius, J. Skačkauskas, J. Janulevičius) ir 1926–1927 m. (matininkas J. Skačkauskas). Dvaro savininkui Jonui Pšezdzieckiui palikta 80 ha su dvaro sodyba. Parceliuojant žemes jas norėjo gauti netoli 250 šeimų, gimnazija, pradinė mokykla, žydų bendruomenė, apskrities ir miesto valdyba. Miestui išplėsti pradžioje buvo skirta apie 112 ha (maždaug 200 sklypų).
1926 m. matininkas J. Stačkauskas sudarė Rokiškio dvaro V dalies parceliavimo planą miesto praplėtimui. Šiam tikslui skirta 42 ha žemės, plotas buvo padalintas ne tik fiziniams asmenims, bet ir valdžios įstaigoms – veterinarijos punktui, savivaldybės ligoninei, miesto aikštei. 1927 m. sudarytas J. Stačkausko dvaro VI dalies parceliavimo planas, suformuoti sklypai daugiausia paskirti privatiems asmenims.
Už nusavintą Rokiškio, Obelių ir kitų dvarų žemę J. Pšezdzieckiui atlyginta tik 1935 m. – iš ankščiau nusavintų Rokiškio ir Obelių dvarų plotų grafas atgavo beveik 250 ha su visu teritorijoje stovėjusiu nekilnojamu turtu. Į duotą atlyginimą įskaitytas ir nesumokėtas nuomos mokestis, kurio vertė siekė 36 673 litus.
Išparceliuoti buvo ir J. Pšezdzieckio broliui Reinoldui priklausę Petriošiškio, Kamajų ir Salų dvarai. Dar 1921 m. Petriošiškis perimtas valstybės globon. Buvo žinoma, kad R. Pšezdzieckis kurį laiką tarnavo Lenkijos kariuomenėje, dirbo Vidaus reikalų ministerijoje, buvo Lenkijos pilietis, todėl 1923 m. Rokiškio apskrities Žemės reformos komisija nutarė jam, kaip asmeniui, veikusiam prieš Lietuvos nepriklausomybę, taikyti Žemės reformos įstatymo e punktą (t. y. žemės reformos reikalams imama žemė tų savininkų, kurie tarnavo lenkų kariuomenėje).
1924 m. Petriošiškio dvaras galutinai perimtas valstybės žinion. Paimta 162 ha žemės su likusiu dvaro centru, prie kurio buvo sodas. Apie 88 ha Petriošiškio dvaro žemės perduota naujakuriams, o 74 ha ploto dvaro centras pateiktas parduoti iš varžytinių. Pradinė jo kaina – 35 tūkst. litų. Dvaro centrą 1925 m. balandį nupirko inžinierius Aleksandras Putrimas.
Kamajų dvaras nuo 1921 m. buvo nuomojamas, jame surašyti trys gyvenamieji pastatai, svirnas, daržinės, tvartai, pirtis, ledainė ir rūsys, tačiau jau 1922 m. dvaras atiteko valdžiai. Jį išparceliavus, dvaro savininkui palikta 80 ha žemės, tačiau R. Pšezdzieckis gyveno užsienyje ir žemėmis nesinaudojo, todėl galiausiai jas pardavė. 1924–1927 m. išparceliuotos dvaro žemės skirtos Kamajų praplėtimui – pradžios mokyklai, parapijos prieglaudai, katalikų ir žydų kapams, daugiau kaip šimtui miestelio ir apylinkių gyventojų.
1920 m. valstybės žinion perėjo ir Salų dvaras. 1924 m. Rokiškio apskrities žemės tvarkytojas 94 ha dvaro centrą su pastatais perdavė Žemės ūkio mokyklai. Kita dvaro žemė buvo išdalinta savanoriams, kitiems naujakuriams.
R.Pšezdzieckis siekė, kad už valstybės nusavintą žemę ir mišką jam būtų išmokėta kompensacija. 4 deš. vid. per įgaliotą advokatą jis kreipėsi į Žemės ūkio ministrą, kad leistų už kiekvieną 100 ha nusavintos žemės nukirsti 1 ha miško. Tik 1938 m. tuometinis Žemės ūkio ministras kraštietis Juozas Tūbelis leido iš valstybės biudžeto atsiimti grynais pinigais 148 170 litų kompensaciją už nusavintą turtą.
Parengė Istorijos skyriaus muziejininkė Simona Strumskytė
