Visus teatro kūrėjus ir gerbėjus sveikiname su Tarptautine teatro diena!
Fotografija. Kamajų miestelio artistai vaidinimo „Šv. Barbora“ metu. Surinkti pinigai už bilietus buvo aukojami poeto Antano Strazdo(1760–1833) paminklo statymui. Iki 1933 m. (RKM-12435)
Materialios Valstybės teatro sąlygos nuosekliai gerėjo visą tarpukario dvidešimtmetį. Be to, teatras turėjo „eilutę“ kasmetiniame valstybės išlaidų biudžete ir buvo dosniai remiamas net 4-ojo deš. ekonominės krizės sąlygomis: Valstybės teatras buvo dukart kapitaliai suremontuotas ir išplėstas.
Be materialių sąlygų, Valstybės teatras buvo vienintelė teatrinė įstaiga, kurios personalas galėjo tikėtis socialinės apsaugos. Visi Valstybės teatro darbuotojai nuo operos solistų iki suflerių buvo laikomi valstybės tarnautojais, kuriems priklausė nuolatinis stabilus atlyginimas bei nedarbingumo ir senatvės pensijų išmokos. Įdarbinimas rėmėsi terminuotomis metinėmis sutartimis, o alga buvo apskaičiuojama pagal tuo metu galiojančią kategorijų sistemą. Pavyzdžiui, 1938 m. dramos režisieriui buvo išmokamas 15-os kategorijos atlyginimas, prilygstantis generalinio konsulo algai.
Taigi, darbas Valstybės teatre buvo patraukli galimybė, todėl dramos, operos bei baleto menininkai noriai tapdavo atitinkamų trupių nariais. Ši tendencija ypač išryškėjo, 4-ojo deš. pradžioje, kai Valstybės teatre padaugėjo tarptautinio bendradarbiavimo.
Šiandien Lietuva, gali drąsiai didžiuotis prieš kitas šalis kaip turinti daugybę teatrų, kurių ne vienas pripažintas pasauliniuose teatrų festivaliuose.
Tekstas parengtas pagal A. Petrikienė, Teatras ir valstybė tarpukariu: kūrybos autonomijos problema. Menotyra, 2011. T18 Nr. 2, p. 158-164.
