Skelbimas apie gegužinės vakarą Rokiškio rajone, 1922 m. liepos 2 d. (RKM-2266/38)
Gegužinės – pavasario sutiktuvėms skirtos liaudiško stiliaus šventės – buvo žinomos jau viduramžiuose. XIX amžiuje jas pamėgo gamtos pasiilgę Europos miestų gyventojai. Į Lietuvą miestiečių gegužinės tikriausiai atėjo per Lenkiją, nes pradžioje jos buvo vadinamos lenkiškai – „majuvkomis“. Ilgainiui susiformavo tam tikros šių švenčių tradicijos.
Carinės priespaudos sąlygomis gegužinės buvo bene vienintelė legali tautinio judėjimo forma, tad jauna veržli pasaulietinė lietuvių inteligentija ėmėsi pati organizuoti gegužines, dažnai neklausdama valdžios leidimo – juk draudžiamas lietuviškas raštas, bet ne dainavimas ar šokiai. Tarpukaryje gegužinėms buvo iš anksto ruošiamasi – tvarkoma aplinka, statoma estrada šokiams ir pašiūrės prekybininkams. Šie parūpindavo saldainių limonado ir alaus. Ankstyvosiose gegužinėse buvo lietuviškai sakomos prakalbos, daug dainuojama, rodomi istorinės tematikos „gyvieji paveikslai“. Ypač svarbu tai, kad gegužinėse vyko gyva idėjų kaita, nes į jas atvažiuodavo kraštiečiai, studijuojantys užsienio universitetuose. Dėl studentų švenčių gegužinių laiką teko perkelti iš gegužės mėnesio į atostogų metą – birželio vidurį.
