Rokiškio miesto turgaus aikštė XX a. 3 deš. (RKM-7931)
XVIII a. antrojoje pusėje Lietuvoje paplito klasicizmo stilius. Dvarų sodybos ir miestų centrai jungėsi, kūrėsi vieningi ansambliai. Rokiškio ansamblis – puikus tokios kompozicijos pavyzdys. Jo plane ypač ryški kilometro ilgio esplanada, galais atsiremianti į bažnyčią ir dvaro rūmus. Tokia ilga ašimi Rokiškis ir išsiskyrė iš kitų Lietuvos ir kaimyninių valstybių miestelių, tapo saugotinu urbanistikos paminklu. Senoji turgaus aikštė, likusi ašyje, išsiplėtė į stačiakampį. Joje toliau kirtosi svarbiausi keliai, vedantys į Vilnių ir Rygą. Aikštėje koncentravosi miestelio ekonominis, politinis bei kultūrinis gyvenimas. Rokiškėnų pamėgta susibūrimo vieta ir toliau liko miestelio širdimi.
XX a. pr. Rokiškis buvo dar gana skurdus ir purvinas. Gatvės buvo neapšviestos, sunkiai išvažiuojamos, jose telkšojo balos, kuriose turškėsi antys. Tikėtina, kad dėl to kalta buvo prasta lietaus kanalizacija. Toks vaizdas „puošė“ ir tuometinę Nepriklausomybės aikštę, kuri ilgą laiką buvo vadinama Turgaus aikšte. Iš fotografijos galima spręsti, kad į turgų pėsčiomis ir važiuoti traukdavo visi Rokiškio apylinkių gyventojai. Rokiškėnams ir Rokiškio svečiams turgus buvo savotiška pramoga ir galimybė pasižmonėti – aikštė atgydavo nuo garsios prekybininkų reklamos, vaikiščių padėjėjų šūkaliojimų, arklių žvengimo, parduodamų paukščių klegesio. Vos išsiskirsčius turgui, aikštės grindinys būdavo greit iššluojamas, smėliu barstomos negrįstos vietos. Tuometinis apskrities viršininkas Vladas Rozmanas buvo griežtai nurodęs, kokia turi būti aikštės priežiūra bei tvarka. Deja, dar XX a. pr. fotografijoje matyti, kad aikštė buvo netvarkinga. Jos vaizdas nekėlė jokio pasigėrėjimo: vežimų ratų išmintose duobėse buvo pilna vandens, prikalinėta aplūžusių medinių stulpų atvykusių valstiečių arkliams pririšti. Šonuose iškasti grioviai vandeniui nutekėti, o pėsčiųjų patogumui per juos permesti tilteliai. Nieko keisto, kad pasibaigus turgui ir išvažiavus kaimiečiams su arkliais, aikštėje likdavo arklių mėšlo krūvos ir didžiulė smarvė. Tuomet į aikštę ateidavo moterys iš Radutės ir šluodavo, o miestelio ugniagesiai jų mašinos žarna nuplaudavo nešvarumus. Smarvė ir nešvarumai – priežastys, dėl kurių rokiškėnai negailėjo, kai pokario metais buvo ardomas grindinys „brukas“ ir sodinamas skveras.
