Medalis, skirtas profesoriui Mykolui Römeriui, 1935 m. Aut. Raoul Lamourdedieu (RKM-3471)
 
Mykolas Römeris (1880–1945) kilęs iš Bagdoniškio kaimo, Kriaunų valsčiaus, Rokiškio apskrities. Teisininkas, publicistas, visuomenės ir politikos veikėjas.
Mokslo kelią M. Römeris pradėjo Bagdoniškyje. 1890 m. Römeriai savo jauniausią atžalą išvežė į Vilnių. Netrukus, 1892 m. pradžioje M. Römerio mama užsidegė idėja savo sūnų perkelti į Peterburgo Imperatoriškąją teisės mokyklą, kurią baigė vos 21-erių ir įgijo aukštąjį teisinį išsilavinimą. Pusmetį praleido Krokuvos Jogailos universiteto Filosofijos fakultete, kur klausė istorijos skyriaus paskaitų. Vėliau 3 metus mokėsi Paryžiaus Laisvojoje politinių mokslų mokykloje, kurioje iki 1905 m. baigė visą politinių mokslų mokyklos kursą. Tų pačių metų vasarą grįžo į Lietuvą. Čia audringa politinė padėtis bei jo paties įsitraukimas į aktyvios visuomeninės veiklos verpetą palaidojo norą gauti formalų politinių mokslų baigimo patvirtinimą.
Pedagoginį darbą pradėjęs 1922 m. Kaune, Lietuvos universitete, jį reformavus, M. Römeris buvo paskirtas Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi ir nuo 1940 m. iki pat mirties dirbo Vilniaus universitete. Dvidešimt treji brandžiausi M. Römerio metai buvo skirti Lietuvos teisininkams ugdyti. Prof. M. Römeris buvo pripažįstamas vienu iš geriausių Lietuvos universiteto teisės fakulteto pedagogų, kūrybiškas, nuolat ieškantis efektyvesnių žinių perteikimo formų. M. Römeris net tris kartus buvo išrinktas Lietuvos universiteto rektoriumi ir šias pareigas su pertrauka ėjo septynerius metus, ilgiau nei bet kuris kitas šio universiteto rektorius. Įvertinant mokslinę ir pedagoginę veiklą, 1926 m. M. Römeriui suteiktas profesoriaus mokslo pedagoginis vardas, o 1932 m. – teisės daktaro laipsnis.