Matildos Olkinaitės eilėraštis Rokiškio J. Tumo-Vaižganto gimnazijos literatūros būrelio leidinyje „Valiulio papėdėj“. Leidinys dedikuotas gimnazijos direktoriui Juozui Janulioniui, 1939 m. (RKM-45101)
Rugsėjo 23-ąją minėjome Lietuvos žydų holokausto aukų atminimo dieną. Tą dieną 1943 m. buvo likviduotas Vilniaus žydų getas.
1941 m. vasarą Rokiškis, Panemunėlis, Kamajai, Obeliai, kiti rajono miesteliai neteko kone pusės savo gyventojų.
Žydų tautybės poetė Matilda Olkinaitė (1921–1941) gimė Panemunėlio geležinkelio stoties miestelyje. Trumpai mokėsi Kupiškyje, vėliau mokslus tęsė Rokiškio J. Tumo-Vaižganto gimnazijoje. 1939 m. išvažiavo studijuoti lituanistikos į Kauno universitetą, vėliau persikėlė į Vilnių.
„Pirmomis karo dienomis Matilda grįžo pas tėvus į gimtąjį Panemunėlį. Kunigas K. Vaičiulionis, Matildos gimnazijos draugas, prisimena paskutinį kartą sutikęs jau įkalintą Matlę (taip ją vadino draugai), beplaunančią grindis Panemunėlio geležinkelio stotyje. Suvokdamas, koks pavojus jai gresia, kunigas pasiūlė Matildai bėgti, pasislėpti pas jo gimines prie Panevėžio. Ji atsisakė, matyt, nenorėdama palikti savo šeimos. Mokytoja Genovaitė Šukytė-Grigėnienė pasakojo, kaip ji, 12 metų mergaitė savo tėvų pasiųsta nunešti pietų vienai kaimynų šeimai, pamatė Panemunėlio dvaro daržinės (ten buvo suvaryti visi Panemunėlio žydai) tarpduryje liūdną ir susimąsčiusią Matildą. „Nejaugi mus visus sušaudys?“ – paklausė Genovaitės jos draugė Grunia – Matildos jaunesnioji sesuo, stovėjusi ten pat. Nė kiek nedvejodama Genovaitė atsakė: „Kurgi tu matei, Grunia, kad šaudytų į gyvus žmones?“ Kitą rytą visi Panemunėlio žydai jau stovėjo prie savo kapo duobės.“ (Irena Veisaitė, „Keliai į saulę“, iš antologijos lietuvių poetų apie holokaustą „Mirtis, rečitatyvas ir mėlynas drugelis“, sud. Sigitas Geda)
Olkinų ir Jofių šeimos nužudytos ir palaidotos šalia Šeduikiškio kaimo.
