Spalio 4ąją minime Šv. Pranciškaus – gyvūnų globėjo dieną. Kviečiame susimąstyti apie gyvūnų apsaugą, teises ir jų priežiūrą.
Šuns registracijos žetonas, 1939 m. (RKM-2168 aversas, reversas)
Nuo 1446 m. Europoje pradėta ženklinti šunis. Olandijoje įvestas mokestis už šunis, kuris buvo renkamas druska.
XIX a. net šešiolikos valstybių šunys ženklinti žetonais. 1893-aisiais buvo pasiūlyta ir Lietuvoje apmokestinti medžioklinius ir kambarinius šunis kaip prabangos prekes. Už pririštus kiemsargius buvo siūloma mokesčio neimti. Idėją pavyko įgyvendinti tik pačioje XIX a. pabaigoje. Lietuvoje, pagal tuo metu galiojusius Rusijos imperijos įstatymus, medžiokliniai šunys ir kiemsargiai apmokestinami nebuvo. Taip pat išimtys suteiktos ir diplomatinių atstovybių tarnautojų, kariuomenės šunims. Šunys be žetonų buvo gaudomi, laikomi tris dienas, o neatsiradus šeimininkui – naikinami. 1899-aisiais Vilniaus miesto valdžia skyrė sklypą tarp dabartinių Naugarduko ir Panerių gatvių gyvūnų globos draugijai, kuri turėjo pastatyti tinkamas patalpas ir laikyti sugautus be žetonų šunis iki paskutinės jų gyvenimo dienos – tai yra tris dienas. Iš pradžių šunys suženklinti žetonais ir apmokestinti buvo Vilniuje, o vėliau mokesčiai už juos pradėti rinkti ir kituose miestuose. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, vokiečiai apmokestino ne tik miestiečių, bet ir kaimo gyventojų šunis. Jie registruoti ir privalomai žymėti žetonais. Tarpukariu, iki 1930 m., šunis Lietuvoje registravo tik kelios miestų savivaldybės – Kauno, Panevėžio, Rokiškio ir kitos. Mokesčiai Kaune, norint užregistruoti šunį – už pirmą šunį reikėjo mokėti 30 lt., už antrą – 40 lt., už sekančius – po 50 lt. per metus; o už kiemo šunis laikomus lauke buvo privalu mokėti po 12 lt. (miesto centre) arba 6 lt. (priemiesčiuose). Žinoma, jog Lietuvoje nebuvo vengiama išsisukinėti nuo mokesčio už šunį.
