Oskaro Trėjaus gelumbių fabriko važtaraštis, kuriuo medžiagos išduotos verpimo skyriui, 1930 m. liepos 24 d. (RKM-7295)
1907 m. pramoninkas Oskaras Trėjus atvykęs iš Latvijos Juodupėje įkūrė fabrikėlį ir pavadino jį „Pirmąja Lietuvos gelumbių fabrika“. Iš Rokiškio grafų Pšezdzieckių nuomojęs vandens malūną ir lentpjūvę, latvis pastatė vilnų karšyklą, verpyklą, įrengė taurinimo aparatūrą. Netrukus buvo atgabentos ir audimo staklės. Produkcija buvo platinama Lietuvoje ir Rusijoje. Audiniai buvo siunčiami ir į pasaulines parodas (Paryžiuje), daug kartų buvo apdovanotas: turi 8 „Grand Prix“, 4 premijas, 12 aukso medalių. Pirmasis pasaulinis karas buvo sustabdęs fabriko darbus. Po 1918 m. fabriko savininkas grįžęs į Lietuvą energingai ėmėsi darbų. Fabrikas buvo išplėstas, padidintas audimo skyrius. O. Trėjus įsigijo 2 dešimtines žemės, išsinuomojo dar 25 dešimtines žemės. Sklypuose pastatė 15 pastatų gamyklos reikmėms. Svarbiausias fabriko skyrius – audinių gamyba. Įmonė gamybai naudojo 80% angliškos ir 20% vietinės vilnos. Vilna buvo perdirbama į įvairiausią gelumbę. Dauguma darbų buvo atliekama rankiniu būdu, bet dalis ir mechaniniu. 1923 m. jau veikė 15 mechaninių audimo staklių. Dirbo 125 darbuotojai. Audinių apdailos skyrius suskirstytas į šlapios ir sausos apdailos. Per mėnesį fabrikas pagamindavo 1000 m gelumbės, drapo, bostono. Prie fabriko buvo malūnas, lentpjūvė, muilo virykla, tenkinusi tekstilės poreikius. Malūnas malė paprastus ir pikliuotus miltus, grūdo kruopas. Šalia atidarytas durpynas, kuriame per metus buvo išgaunama iki 4000 m3 durpių fabriko reikalams. Su pagalbiniais darbais susitvarkydavo 50 darbuotojų. Tiek savo gamybos apimtimi, tiek gaminių kokybe fabrikas užėmė reikšmingą vietą tarp tuometinių Lietuvos pramonės įmonių.
1929–1930 m. pasaulinė industrinė krizė palaužė ir Lietuvos pramonę, kartu ir O. Trėjaus gelumbės fabriką. Kadangi savininkas plačiai naudojosi kreditais iš Vokietijos, Švedijos, Anglijos bankų, krizei paaštrėjus pasiskelbė bankrotą, nes nebegalėjo kreditų grąžinti. 1933 m. paskelbtos varžytinės. Daug fabriko darbuotojų atleista neišmokėjus atlyginimo (sudarė apie 50 tūkst. litų). Lietuvos kredito bankas kredito būdu O. Trėjaus įmonę perleido „Nemuno“ akcinei bendrovei. Taip fabrikas gavo „Nemuno“ pavadinimą.
Šaltinis: Jočys A., „Iš „Nemuno“ fabriko istorijos“, Juodupė. Onuškis. 1 dalis, Vilnius, 2012, p. 452.
