Lietuvių emigracijos pradžios galima būtų ieškoti XIII-XIV a. Nuo XVI a. emigraciją lėmė ideologinės, religinės, ekonominės ar politinės priežastys. Dėl XIX-XX a. vykusios ekonominės krizės lietuvius imta vadinti emigrantų tauta.  Ekonominės sąlygos (darbo jėgos perteklius, silpnas pramonės vystymasis) skatino gyventojų migraciją į stipresnius pramoninius miestus ir regionus, pirmiausia Latviją ir kitas Rusijos gubernijas. 1897 m. įvairiose Rusijos imperijos gubernijose gyveno apie 300 tūkst. emigrantų iš Lietuvos, 1897-1914 m. dar apie 74 tūkst. lietuvių išvyko į Rusijos imperijos miestus. XIX a. 9 deš. suaktyvėjo lietuvių migracija į JAV. 1880-1914 m. emigracijos mastas siekė 300-600 tūkst. lietuvių. Kiek mažiau lietuvių apie 4000 pasiekė Škotiją ir Kanadą, 8000 pasiekė Daniją.

Nepriklausomos Lietuvos laikais kilo antroji emigrantų banga. 1918-1940 m. iš Lietuvos pasitraukė virš 100 tūkst. gyventojų. Nors emigrantų skaičius žymiai sumažėjo (lyginant su prieškario laikotarpiu), pagal emigracijos mąstą Lietuva vis dar tebebuvo tarp lyderių, lyginant su kitais Europos kraštais. Keitėsi emigracijos šalys. Emigrantų keliai pakrypo į Kanadą ir Pietų Ameriką (Argentiną, Braziliją, Urugvajų), dalis (daugiausia žydų tautybės) emigravo į Palestiną ir Pietų Afriką. XX a. 3-4 dešimtmetyje į Pietų Ameriką emigravo iki 60% visų emigrantų. Pietų Amerikoje gyvenimas buvo sunkesnis, atvykusiųjų laukė sudėtingos sąlygos, daug mažesni atlyginimai negu JAV ar Kanadoje. Pasaulinė ekonominė krizė dar pablogino šios bangos emigrantų gyvenimą ir ekonominę padėtį.

Laiškas Veronikai Šakalytei iš Šilagalio k. Rokiškio valsčiaus dėl vizos į Ameriką. Laišką siuntė Amerikos laivyno generalinis atstovas Lietuvoje Kastantas Norkus, 1924 m. gegužės 17 d. (RKM-33427).