Ne kaltas, ne lietas, ne kirptukas, o litas
1918 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir stiprinant jos pamatus labai svarbūs buvo vyriausybės formavimo, užsienio politikos, ekonomikos klausimai. Tai neišvengiamai susiję ir su finansiniais jaunos valstybės reikalais. Tuomet Lietuvoje cirkuliavo Vokietijos markei prilyginti rubliai ir markės – ostpinigiai – ostrubliai, ostmarkės. Vyriausybės specialiu įsakymu 1919 m. ostmarkę pavadino auksinu, o šimtąją jos dalį – skatiku. Tuo pačiu svarstė klausimą dėl savo valiutos įvedimo, pinigų spausdinimo. Aktyviai buvo diskutuojama dėl savų pinigų pavadinimo, sprendžiami jų spausdinimo organizavimo reikalai, formato, spalvų, apipavidalinimo klausimai. Pinigų projektus turėjo parengti dailininkai Antanas Zmudzinavičius (1876–1966) ir Adomas Galdikas (1893–1969). Lietuvos banko organizavimo ir pinigų spausdinimo išlaidoms Vyriausybė skyrė 400 mln. auksinų. Jos projekte buvo siūloma nacionalinę valiutą pavadinti muštiniu. Svarstant projektą Steigiamajame Seime, siūlyti ir kiti – auksino, mušto, dolerio, lieto, kalto, rublio, kirptuko pavadinimai. Numatyta, kad pinigus galima būtų spausdinti Švedijoje ir tam paskirtos lėšos, o į Stokholmą, su savo parengtais pinigų projektais, turėjo vykti dailininkas A. Zmuidzinavičius. Įgyvendinimo planus sustabdė prasidėjusios nepriklausomybės kovos ir rimti pastebėjimai, kad nėra pinigų padengiamųjų vertybių, nepatikimumas, iškilusios kitos problemos. 1920 m. svarstyta pinigų klausimą Baltijos valstybėms spręsti kartu: sudaryta spec. komisija, aptarta piniginio vieneto – Prancūzijos franko galimybė. Deja, vėl rezultato nebuvo. Tik 1921–1922-ieji – laikas po pergalingų nepriklausomybės kovų, sutarties su Rusija pasirašymo, Konstitucijos priėmimo, Lietuvos pripažinimo de facto ir de jure, situaciją keitė į gera. Be to, stiprėjo pramonės ir žemės ūkio padėtis, finansiškai padedant užsienio lietuviams, emigrantams, kilo gyventojų pragyvenimo lygis, augo valstybės atsargos užsienio valiuta. Savų pinigų padengimo šaltinį Lietuvoje papildė Sovietų Rusijos karo nuostolių atlyginimas auksu bei Amerikos lietuvių surinktos lėšos tauriaisiais metalais ir dirbiniais. Todėl pradėti savų pinigų įvedimo darbus tapo neišvengiama. Ruošiami reikalingi dokumentų projektai, svarstomas Lietuvos Banko steigimo klausimas, skubama užbaigti derybas su Vokietija dėl ostpinigių apyvartos nutraukimo.
1922 m. rugpjūtį Finansų ministru tapo Vytautas Petrulis (1890–1941), gimęs Kateliškių kaime, Vabalninko valsč. Biržų apskrityje.
Vladas Terleckas rašė: „Jam tapus finansų ministru, savų pinigų įvedimo darbai virte virė.“ (Lietuvos bankininkai. Gyvenimų ir darbų pėdsakai 1918 – 1940. Vilnius, 1998). „Einąs Respublikos Prezidento pareigas Steigiamojo Seimo Pirmininkas (A. Stulginskis) skelbia šį Steigiamojo Seimo 1922 m. rugpjūčio mėn. 9 d. priimtą Piniginio Vieneto įstatymą. Lietuvos Respublikos pinigų sistema paremta auksu. Piniginis vienetas yra litas. Litas turi 0,150462 gramų gryno aukso. Litą sudaro 100 centų. Kaunas, 1922 m. rugpjūčio mėn. 16 diena.“ (Lietuvos valstybės teisės aktai. Vilnius, 1996, psl. 518. Piniginio vieneto įstatymas.)
Banknotai
Įvedant litą į apyvartą, buvo išleisti 1, 5, 20, 50 centų ir 1 bei 5 litų nominalo Lietuvos banko laikinieji banknotai su 1922 m. rugsėjo 10 d. data.
Visuose nominaluose buvo Finansų, prekybos ir pramonės ministro V. Petrulio, Finansų departamento direktoriaus Juozo Dulskio ir Kredito įstaigų ir kooperatyvų inspekcijos vyr. inspektoriaus Ipolito Jazdausko parašų faksimilės. Pinigus spausdino spaustuvė Berlyne ir jau rugsėjo 20 d. pinigai buvo atgabenti į Kauną. Deja, skubus užsakymas lėmė prastą kokybę – banknotai buvo mažo formato, piešiniai paprasti, spalvos blankios. Kita pinigų laida pasirodė lapkričio 16 dieną. Dvylikos nominalų nuolatiniai banknotai atspausdinti Prahoje, A. Hasės spaustuvėje.
Banknotų gamyba ėmė rūpintis Lietuvos banko valdytojas Vladas Jurgutis (1885–1966).
Be banko valdytojo parašo, ant banknotų uždėtos pavaduotojo Adomo Prūso, Lietuvos banko direktoriaus, mūsų kraštiečio nuo Jūžintų – Juozo Paknio (1883–1948), taip pat direktorių Pijaus Grajausko, Juliaus Kaupo parašų faksimilės.
Juozas Paknys
Lapkričio mėn. laidos pinigų projektų autorius – tapytojas, grafikas Adomas Varnas (1879–1979). Nuo 1924 m. banknotai spausdinami Didžiojoje Britanijoje. Iki 1938 m. beveik visų banknotų projektų autorius Adomas Galdikas (1893–1969). Ant popierinių pinigų vaizduojami Lietuvą reprezentuojantys šalies kultūrai ir istorijai svarbūs asmenys: LDK kunigaikštis Vytautas, daktaras Jonas Basanavičius, vaizduojama senoji ir naujoji Lietuvos architektūra – Vilniaus katedra, Vytauto bažnyčia Kaune, Lietuvos banko rūmai, Laisvės statula. Taip pat gausu tautinių ornamentų, Lietuvos ūkio ir pramonės personifikacijos. Tik 500 litų banknotą labai dekoratyviai, su išraiškingais geometriniais akcentais apipavidalino Vilius Jomantas (1891–1960). Tapytojo A. Zmudzinavičiaus darbas – 10 litų monetos apipavidalinimas – lyriškas sėjėjo vaizdas, simbolizuojantis Lietuvą kaip žemės ūkio kraštą. Nuo 1927 m. keitėsi banknotuose spausdinamų Lietuvos banko atsakingų asmenų parašų sudėtis, tik banko valdytojo pavaduotojo pareigas ėjusio J. Paknio parašas buvo ant visų banknotų, nes jis visada banke ėjo atsakingas pareigas, o nuo 1939 m. vadovavo Lietuvos bankui iki pat jo uždarymo.
Monetų kaldinimas
Pagal 1924 m. paskelbtą Monetų įstatymą (Lietuvos valstybės teisės aktai. Vilnius, 1996, psl. 521) „Valstybės Iždui duodama išimtina teisė kalti ir leisti apyvarton metalo pinigus“. Ruošinius teikė, spaudus gamino Belgijos karališkoji monetų kalykla. Konkurse monetų projektams sukurti, be profesionalų, dalyvavo mokytojo Juozo Zikaro paskatinti Panevėžio valstybinės gimnazijos moksleiviai. Vienas iš jo mokinių – Bernardas Bučas ir laimėjo konkursą. Monetos, kurios kaldintos Anglijoje, apyvartoje pasirodė 1925 m. ir pakeitė laikinuosius banknotus. „Pinigai kalami iš aukso, sidabro ir vario-aliuminio.“ Vario-aliuminio monetos: 1, 5, 10, 20, 50 centų.
Sidabro pinigai kalami 1, 2, 5 litų vertės ir sudaro 50, 60 ir 72 procentus gryno sidabro (vėliau sumažinta visoms vienodai, paliekant 50 % sidabro). Auksinės monetos kalamos 50 litų vertės. Jos svoris – 8,3592 g, joje – 7,5231 g aukso. Monetų pavidalą nustato Ministrų kabinetas. Monetų averse yra įrašas „LIETUVOS RESPUBLIKA“, apačioje metai, centre – Lietuvos herbas-Vytis ir Gediminaičių stulpai. Reverse – nominalas ir Lietuvą reprezentuojanti augmenija: linas, rūta, ąžuolas, javai. Siekiant monetas kaldinti Lietuvoje, 1936 m. Kaune buvo įsteigta „Spindulio“ kalykla. 1936 m. laidos 5 litai buvo pirma moneta su portretu. Tai nepriklausomybės gaivintojo daktaro J. Basanavičiaus biustas (jam būtų sukakę 85-eri, tačiau jubiliejus monetoje nebuvo pažymėtas).
Didžiausias į apyvartą išleistas tarpukario monetų nominalas – 10 litų. Moneta skirta 1930 m. stiprios valdžios, tautos gerovės simboliu tapusio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto 500-osioms mirties metinėms paminėti. O asmeniškai Prezidentui paruošti 10 litų vertės sidabrinis ir auksinis atspaudai su užrašu auksinėje lentelėje, įdėti į puošnią dėžutę ir skirti nepriklausomybės 20-čiui bei prezidento vardinių proga.
Tai vienintelis Lietuvos pinigas, kuriame pavaizduotas šalies vadovas ir vienintelė apyvartinė moneta, kurioje nėra Vyčio (Lenkija turėjo monetą su J. Pilsudskio portretu).
1936 m. birželio mėn. prezidentas A. Smetona ir mūsų kraštietis Ministras pirmininkas Juozas Tūbelis monetų įstatyme skelbė, kad 1, 2 ir 5 centų monetos bus kaldinamos iš bronzos. 1938 m. spalį prezidentas A. Smetona ir kitas rokiškėnas, Ministras pirmininkas Vladas Mironas pasirašė Monetų įstatymo pakeitimą, pagal kurį 2 litų vertės sidabro monetos turi ne 50 %, bet 68 % gryno sidabro, o 5 ir 10 litų – 75 % sidabro. ,,Auksinės monetos gali būti kaldinamos ir privatinių asmenų sąskaita”, – rašoma Respublikos prezidento paskelbtame Monetų įstatyme. Beje, numatyta 50 litų nominalo moneta taip ir nebuvo kaldinama. Išlikę tik neužbaigti modeliai, pavyzdžiai.
Litas buvo prilygintas JAV doleriui santykiu 10:1. Labai svarbu, kad mūsų valiuta būtų pastovi ir patvari, kad litu visiškai pasitikėtų gyventojai, tik taip būtų galima kraštą apsaugoti nuo finansinės nelaimės. Griežta Lietuvos banko pinigų politika padėjo palaikyti stabilų lito kursą net ekonominių krizių metais. Apie Lietuvos banko veiklą – kitas ciklo pasakojimas.
Parengė Istorijos skyriaus vedėja Laima Skardžienė
