Tęsiame pasakojimų ciklą „1922-ieji – reformų metai Lietuvoje. O Rokiškyje?“. Antrasis pasakojimas apie 1922 m. rugpjūčio 1 d. priimtą nuolatinę Lietuvos Konstituciją.
1918 m. vasario 16 d. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, reikėjo parengti aukščiausiąjį įstatymą – Konstituciją, nustatančią valstybės santvarką, piliečių laisves ir teises bei valdžios institucijų tarpusavio santykius ir ryšius. Iki nuolatinės Konstitucijos įteisinimo, buvo priimta keletas laikinų Konstitucijų. 1918 m. lapkričio 2 d. Valstybės Taryba priėmė pirmąją Laikinąją Lietuvos konstituciją – Lietuvos valstybės laikinosios konstitucijos pamatinius dėsnius. Pagal ją, įstatymų leidžiamoji valdžia ir tarptautinių sutarčių tvirtinimas pavestas Lietuvos Tarybai, o vykdomoji – Lietuvos Tarybos prezidiumui. 1919 m. balandžio 4 d. Valstybės Taryba priėmė naują Laikinosios konstitucijos pamatinių dėsnių redakciją. Buvo panaikintas Lietuvos Tarybos prezidiumas, kurį pakeitė Lietuvos Tarybos renkamas prezidentas, kuriuo išrinktas Antanas Smetona. 1920 m. balandžio 14–16 d. demokratiškuose rinkimuose išrinktas Steigiamasis Seimas, jo statusas ir funkcijos turėjo atsispindėti pagrindiniame šalies įstatyme, todėl 1920 m. birželio 2 d. priimta antroji Laikinoji Lietuvos konstitucija.
Pirmąją nuolatinę Konstituciją Steigiamasis Seimas priėmė 1922 m. rugpjūčio 1 dieną. Jos rengimui 1920 m. gegužės 20 d. buvo sudaryta speciali komisija, į kurios sudėtį įėjo įvairių politinių partijų atstovai.
Laikraštyje „Vyriausybės žinios“ publikuota 1922 m. Lietuvos nuolatinė konstitucija
Net 5 mūsų kraštiečiai prisidėjo prie 1922 m. rugpjūčio 1 d. konstitucijos rengimo – Vladas Lašas, Petras Ruseckas, Kazys Bieliūnas, Abraomas Dovas Popelis ir Antanas Tumėnas. Būtent pastarasis vadovavo nuolatinės Konstitucijos rengimui. Ją parengti užtruko daugiau kaip pusantrų metų. Konstitucijos rengimo komisija iki pirmojo svarstymo surengė apie 90 posėdžių, o Konstitucijos įstatymo projektas su trumpu paaiškinamuoju raštu Steigiamojo Seimo nariams išdalintas tik prieš 176 posėdį. Šiame posėdyje A. Tumėnas, kaip komisijos pirmininkas ir referentas, padarė išsamų pranešimą. Jis teigiamai įvertino komisijos narių indėlį sudarant Konstituciją, pagyrė, kad jie laikėsi valstybinio, o ne partinio požiūrio, išskyrus keletą punktų.
Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo, A. Tumėnas nesusitaikė su didėjančiais demokratijos suvaržymais, nevengė to parodyti viešai. Jis skaitė paskaitas apie 1922 m. Konstituciją, tačiau nedėstė 1928 m. Konstitucijos, studentams paklausus kodėl, atsakydavo: „Matote kolegos, Steigiamojo Seimo paskelbtoji Lietuvos Konstitucija yra ilgų studijų darbas, o gi naujoji Konstitucija yra vienos nakties darbas. Supraskite mane, kolegos, profesoriui nedera dėstyti apie nakties darbus“. 1922 m. Konstitucija yra traktuojama kaip viena demokratiškiausių pirmosios Lietuvos Respublikos konstitucijų. 1935 m. Antanas Tumėnas atleistas iš universiteto už nepaklusnumą Antanui Smetonai.
Antanas Tumėnas
P.Ruseckas dalyvavo tiek sudarant laikinąją, tiek nuolatinę Konstituciją. Balsuojant tiek dėl laikinosios, tiek dėl nuolatinės Konstitucijos, pasisakė prieš Prezidento institucijos įteisinimą. Tačiau Krikščionių demokratų bloko balsai lėmė, kad abejose konstitucijose Prezidento institucija buvo įteisinta.
Petras Ruseckas
V.Lašas aiškiai ir trumpai reiškė savo nuomonę, pasisakė prieš Prezidento institucijos įteisinimą. Tačiau, nors ir minėtoji institucija buvo įteisinta, tai nepakeitė jo požiūrio. Pasisakė už žodžio laisvę, siekdamas ją įteisinti, siūlė į Konstituciją įrašyti „cenzūros nėra“, jo nuomone, tik tai galėjo užtikrinti žodžio laisvę. Tačiau tai nebuvo įgyvendinta, nes Krikščionių demokratų blokas balsavo prieš ir pataisa buvo nepriimta.
Vladas Lašas
K.Bieliūnas, svarstant 1922 m. Konstituciją, vardiniu balsavimu pritarė pataisai, siūliusiai 45 paragrafą pakeisti į: „Respublikos vyriausybę sudaro Seimo pirmininkas ir Ministerių kabinetas. Seimo pirmininkas kaipo vyriausybės galva eina savo pareigas iki naujas Seimas išrenka kitą pirmininką“.
Kazys Bieliūnas
A. D. Popelis pasisakė prieš mirties bausmę ir svarstant Konstitucijos 15 paragrafą (apie mirties bausmę), siūlė visiškai šį punktą išbraukti.
Abraomas Dovas Popelis
