Fotografijoje (RKM-38959) - Salų pradžios mokyklos saviveiklininkai, 1939 m.
Tęsiame pasakojimų ciklą „1922-ieji – reformų metai Lietuvoje. O Rokiškyje?“ Trečiasis pasakojimas apie tai, kokius pokyčius kultūros srityje į Lietuvą atnešė 1922-ieji.
2022-ieji svarbūs ne tik dėl 1922 m. reformų, kuriomis buvo sureguliuotas ekonominis ir politinis valstybės gyvenimas. Jubiliejines sukaktis šiais metais švenčia ir atskiros kultūros bei meno sritys.
Lietuvos profesionaliojo teatro kūrėjai: kraštietės aktorės Ona ir Bronė Kurmytės
2022 m. Lietuvos profesionalusis teatras mini 100 metų jubiliejų. Vienas profesionaliojo teatro kūrėjų – Juozas Vaičkus. Jis 1905 m. Sankt Peterburge suorganizavo Skrajojamąjį teatrą, o 1916 m. įkūrė pirmąją lietuvių teatro studiją, išugdė pirmuosius profesionalius lietuvių aktorius: Oną Kurmytę, Teofiliją Vaičiūnienę, Petrą Kubertavičių, Juozą Stanulį. Nuo 1919 m. J. Vaičkus teatrinę veiklą vykdė Kaune. Užimdamas Lietuvių meno kūrėjų draugijos Dramos vaidyklos vedėjo ir režisieriaus pareigas, 1920 m. gruodžio 19 d. režisavo pirmąjį Vaidyklos spektaklį, H. Sudermann „Jonineė“, kuris buvo suvaidintas Kauno miesto teatro rūmuose (dab. Kauno muzikinis teatras).
Dramos vaidykla 1922 m. pervadinta Lietuvos Valstybės dramos teatru, 1925-aisiais tapo Valstybės teatru ir juo buvo iki 1940-ųjų (dab. Nacionalinis Kauno dramos teatras). A. Vaičkui pasitraukus iš režisieriaus pareigų, spektaklius režisavo Aleksandras Vitkauskas, Konstantinas Glinskis, Borisas Dauguvietis.
Spektaklyje „Joninės“ Marikės vaidmenį atliko kraštietė aktorė Ona Kurmytė-Mazurkevičienė, gimusi 1901 m. balandžio 2 d. Kirkūnuose (Obelių vlsč.). 1916–1918 m. Sankt Peterburge ji mokėsi Imperatoriškojo Aleksandros teatro dramos bei J. Vaičkaus dramos mokyklose. Nuo 1920 m. vaidino Dramos vaidykloje, kurioje taip pat vaidino Viktoras Dineika, P. Kubertavičius, J. Stanulis, O. Rymaitė ir kiti. Rašytoja O. Pleirytė-Puidienė almanache „Kūrybos keliais“ apie O. Kurmytę rašė: „Tačiau gabiausioji mūsų vaidylė buvo p. Kurmytė, tikras talentas ir tikroji Dievo dovana, kuri mokėjo pasireikšti veik žalioje medžiagoje. Negaliu spėti, ar artistė buvo nors kiek studijavusi scenos mokslą, šiaip ji jau buvo beveik bemokslė, o vienok kiek artizmo ir inteligencijos, kiek savitumo ir kūrybos jos interpretacijoje. Ar ji buvo komedijoje, ar dramoje, jos vaidyboje nepastebėdavai jokio šablono, nieko dirbtino. Kiekvienai savo rolei ji mokėdavo surasti ne tik naujų formų, bet ir naujo turinio.“
Valstybės teatre O. Kurmytė sukūrė daugiau nei 150 vaidmenų. Aktorė mirė 1952 m. gegužės 31 d., sulaukusi vos 51 metų amžiaus. Palaidota Kauno Eigulių kapinėse.
Valstybės teatre vaidino ir O. Kurmytės sesuo Bronė. Ji gimė 1913 m. rugpjūčio 15 d. Sankt Peterburge. 1929 m. baigė Valstybės teatro baleto studiją. 1930–1933 m. mokėsi Valstybės teatro Vaidybos mokykloje, B. Dauguviečio kurse. B. Kurmytė dirbo Valstybės teatre iki 1940 m., po to buvo perkelta į Vilnių, bet po 2 m. sugrįžo į Kauno dramos teatrą. 1949–1959 m. dirbo Kauno jaunojo žiūrovo teatre, o 1959–1968 m. – Kauno dramos teatre.
B. Kurmytė keletą vaidmenų sukūrė ir kine – 1957 m. vaidino Lietuvos kino studijos filme vaikams „Žydrasis horizontas“, Almanto Grikevičiaus 1969 m. filme „Ave, vita“ ir režisieriaus Algirdo Dausos 1970 m. juostoje „Tas prakeiktas nuolankumas“. 1964 m. aktorei suteiktas respublikos nusipelniusios artistės vardas.
Kauno meno mokykla ir jos įkūrėjas kraštietis dailininkas J. Vienožinskis
Kauno meno mokykla, veikusi 1922–1940 m. (dab. Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto akademinis padalinys) 2022 m. švenčia 100 metų jubiliejų.
Susikūrusi Lietuvos valstybė neturėjo jokios meno mokyklos, išskyrus Vilniuje XX a. pradžioje veikusią piešimo mokyklą, likusią lenkų okupuotame Vilniaus krašte. Kaunui tapus Lietuvos sostine, 1920 m. Liaudies namuose Kaune buvo organizuojami Aukštieji piešimo kursai, kuriuos vedė kraštietis dailininkas Justinas Vienožinskis, kilęs iš Mataučiznos kaimo, Rokiškio valsčiaus. Kursų uždavinys – paruošti piešimo, braižybos ir kaligrafijos mokytojus bei suteikti galimybę tęsti studijas dailės srityje. Aukštuosiuose piešimo kursuose J. Vienožinskis dėstė piešimą, Adomas Varnas – tapybą, Petras Rimša – lipdybą ir drožinėjimą, Paulius Galaunė – braižybą, meno istoriją ir paišybos metodiką.
Liaudies namuose piešimo kursams buvo skirti tik keli kambariai, todėl šalyje brendo poreikis turėti meno mokyklą. Šią idėją, sekdamas Krokuvos pavyzdžiu, iškėlė ir įgyvendino dailininkas J. Vienožinskis.
1922 m. pradžioje buvo paruoštas Lietuvos meno mokyklos įstatymo projektas. Tais pačiais metais Aukštųjų piešimo kursų pagrindu įkurta Kauno meno mokykla, ji buvo vienintelė dailės mokykla tarpukario Lietuvoje. Mokyklai buvo parinkta vieta Žaliakalnyje, buvusios Kauno tvirtovės IX baterijos teritorijoje. Kauno meno mokyklą pagal architekto Vladimiro Dubeneckio projektą statė pats J. Vienožinskis, Stasys Šilingas, Lietuvių meno kūrėjų draugijos nariai ir meno mokyklos dėstytojai, būsimieji studentai. Jie per vieną naktį sumūrijo jos pamatus ir taip neleido sklypo, kuriame šiandien stovi meno mokyklos istoriją menantys pastatai, panaudoti kitoms Kauno miesto valdybos reikmėms. 1922–1925 m. mokyklos direktoriumi dirbo J. Vienožinskis, 1925–1929 – Kajetonas Sklėrius, 1929–1940 – Ignas Šlapelis.
Norintys mokytis mokykloje turėdavo pateikti prašymą ir privalėjo laikyti piešimo egzaminą. Vienas iš mokyklos tikslų – sukurti profesionalią tautinę dailės mokyklą. Buvo akcentuojama dekoratyvinė tapyba, juostų liaudiški ornamentai, taip pat buvo puoselėjamas tautos herojų atminimas.
Meno mokykloje dėstė kūrybingi, išsilavinę, užsienyje studijas baigę dėstytojai. Jonas Šileika baigė Čikagos meno institutą, J. Vienožinskis – Krokuvos akademiją. Mokiniams geriausias ir moderniausias dėstytojas buvo J. Vienožinskis. Džiaugėsi visi, kurie patekdavo į jo kursą, o mokiniai, gavę kitus dėstytojus, nebuvo labai patenkinti. 1929 m direktoriaus K. Sklėriaus iniciatyva buvo sukeistos visos klasės – tie, kurie studijavo pas Vienožinskį, turėjo mokytis pas kitą dėstytoją. Nepatenkinti mokiniai sukilo. 1929 m. vasario 19 d. moksleiviai paskelbė streiką: šūkavo, laiptinėje leido dūmus, direktorius jiems iškvietė policiją. Tris mėnesius mokykla neveikė, dalis mokinių pašalinti iš mokyklos, taip pat mokytojai – J. Vienožinskis, A. Varnas, Adomas Galdikas – tie dėstytojai, kurie ieškojo kompromisų ir išeičių.
1929 m. gegužės 1 d. Meno mokykla vėl atidaryta. Respublikos prezidento įsakymu nauju mokyklos direktoriumi paskirtas I. Šlapelis. Mokykla tapo priklausoma nuo švietimo ministerijos administravimo.
Mokykloje mokėsi žymiausi Lietuvos menininkai – Petras Aleksandravičius, Robertas Antinis, Rudolfas Gopas, Vincas Grybas, Vytautas Kazimieras Jonynas ir kiti. Gabiausi Meno mokyklos mokiniai buvo siunčiami tobulintis į Vakarų Europą. Iš ten sugrįžę, jie dažniausiai pradėdavo dirbti Kauno meno mokykloje. 1939 m. rugsėjo 1 d. Kauno meno mokyklai suteiktos aukštosios dailės mokyklos teisės.
1922-ieji metai Rokiškyje
1922 m. kovo mėn. 1 d. įsikūrė Lietuvos Katalikių moterų Rokiškio skyrius. Pirmąją skyriaus valdybą sudarė: pirmininkė Ona Ignatovičienė, vicepirmininkė J. Pekčytė, sekretorė O. Mainelytė, kasininkė O. Diržienė, narė A. Gronskaitė. Skyrius rengdavo paskaitas, buvo suruošęs dviejų dienų namų ruošos kursus. Pastarieji turėjo didelį pasisekimą, moterys, lankiusios šiuos kursus, džiaugėsi daug ko išmokusios ir pritaikiusios namų ūkiuose. Skyrius taip pat buvo surengęs ir vakarėlį, kuriame buvo suvaidintas vaizdelis.
Parengė Istorijos skyriaus muziejininkė, archyvarė Vilė Sarulienė
