Tarpukario Lietuvoje 1918–1940 metais iš viso buvo sudarytas 21 ministrų kabinetas.
Paskaičiavome, kad septyniems iš jų vadovavo mūsų kraštiečiai, o 17-oje vadovavo atskiroms ministerijoms.
Ir tai dar ne viskas. Rokiškėnai buvo ir Lietuvos banko vadovais. Taigi, šį kartą apie Lietuvos banką.
Šiemet sukanka 100 metų, kai įsteigtas Lietuvos bankas. 1922 m. rugpjūčio 9 d. Steigiamasis Seimas priėmė Piniginio vieneto įstatymą – Litas tapo mūsų valstybės valiuta, o po dviejų dienų – Lietuvos Banko įstatymą. „1. Šiuo įstatymu steigiamas bankas vardu „Lietuvos Bankas“. Jo būstinė yra Lietuvos sostinė. 2. Miestuose, ir reikalui esant, kitose vietose Bankas steigia savo skyrius ir agentūras. 3. Pagrindinis banko kapitalas yra dvylika milijonų litų. Banko administraciją veda banko valdytojas ir direktoriai, kurie kartu sudaro banko valdybą. Jos darbą prižiūri Banko Taryba.“ (Lietuvos valstybės teisės aktai 1918–1940 m.).
Oficialiai bankas įsteigtas rugsėjo 27 d., veiklą pradėjo spalio 2 dieną. Lietuvos bankui buvo suteikta išimtinė teisė leisti banknotus ir kartu su Finansų, prekybos ir pramonės ministerija nustatyti kupiūrų formą, banknotų emisijos būdą, banknotų nominalų proporcijas ir spręsti kitus klausimus. Beje, banko valdymo struktūra buvo suformuota iš žinomų kvalifikuotų specialistų, atsisakant pasiūlymo kviestis užsieniečius. Lietuvos Banko valdytoju Lietuvos prezidento aktu paskirtas profesorius Vladas Jurgutis, pareigas ėjęs iki 1929 m., neretai vadinamas „Lito tėvu“. Kaip bankininką praktiką į kuriamą banką jis pakvietė mūsų kraštietį Juozą Paknį (g. 1883 m. Jūžintų valsč., Pakniškių vienkiemyje), kuris kartu su P. Grajausku, J. Kaupu, A. Prūsu tapo banko valdybos nariais. Centrinė banko būstinė įsikūrė buvusios Rusijos valstybinio banko Kauno skyriaus rūmuose, o 1924–1928 m. vyko naujų banko rūmų statyba pagal architekto Mykolo Songailos projektą. Statinį pašventino kun. Maironis. Plytos statybai degtos Gelgaudiškio plytinėje. Rūmų pagrindinis fasadas dengtas natūraliu granitu, kitur dirbtiniu, langai ąžuoliniai, apkaustyti bronza. Pirmo aukšto langų stiklai – veidrodiniai, stogo danga iš vario skardos. Fasadas puoštas daugybe skulptūrų, vaizduojančių žemės ūkio, pramonės ir prekybos alegorijas. Vidaus interjerui panaudotas natūralus ir dirbtinis marmuras, granitas, ąžuolas, įsigyti labai puošnūs baldai, šviestuvai, įrengti vitražai, parketas, o sienos papuoštos Lietuvos ir užsienio dailininkų paveikslais. Dekoracijas kūrė žymiausi Lietuvos specialistai. Be funkcinių tarnybinių patalpų, banko operacijų salėje įrengtos net 48 vietos lankytojams aptarnauti. Rūmų rūsyje – 3 šarvuotos saugyklos. Seifai su spec. kontroliniais koridoriais, kameromis ir anglų firmos rengtomis apsaugos sistemomis. Be to, įrengti garažai, butai banko valdytojams ir tarnautojams, ant stogo – sodas. Bankas turėjo mechaninę šildymo ir drėkinimo sistemas, elektrinį liftą. Tai buvo vienas įspūdingiausių pastatų tuometėje Lietuvoje.
Lietuva ne tik įvedė pastovų pinigą, pasitikėdama vien savo jėgomis ir resursais, bet ir nepriklausomai pasirinko lito padengimo bazę. Bankui suteikta išimtinė teisė leisti banknotus, reguliuoti pinigų apyvartą, užtikrinti patvarią pinigų sistemą. Lito vertės stabilumą užtikrino aukso ir užsienio valiutų atsargos, vertybiniai popieriai. Nustatyta, kad ne mažiau kaip 1/3 esamos apyvartoje banknotų sumos turi būti padengta auksu. Tas privalomas padengimo rezervas susidarė iš aukso gabalų, todėl ir pati nepriklausomos Lietuvos piniginė sistema buvo vadinama aukso gabalų valiuta.
Plėtoti banko struktūrą labai padėjo valstybės iždinių ir taupomųjų kasų operacijų perėmimas ir iždinių pavertimas Lietuvos banko skyriais. 1923 m. labai nuosekliai perimtos Lietuvoje veikusios iždinės. Pvz. kovo 3 d. perimta Kauno, kovo 11 d. – Šiaulių, o balandžio 28 d. perimta Rokiškio iždinė ir atsirado Lietuvos banko Rokiškio skyrius. Iš viso tais metais ėmė veikti 22 banko skyriai, vėliau įsteigti dar 4.
Daugėjant atliekamų operacijų, reikėjo didinti ir tarnautojų gretas. 1924–1939 m. jų skaičius išaugo nuo 367 iki 5781. Už darbą tarnautojams buvo mokamas solidus darbo užmokestis: studentams praktikantams – 100 Lt, tik pradėjusiems dirbti – 225 Lt., diplomuotiems specialistams – 275 Lt., kasmet algą didinant 25-70 litų. Beje, ekonomisto Ž. Maurico vertinimu, tarpukario 1 litas šiandien vertas 5,3 euro. Kuomet Lietuvos bankui vadovavo V. Jurgutis, į darbą buvo priimami įvairių pažiūrų žmonės. Iš pradžių daugiau tarnautojų buvo praktikai, o vėliau – tik baigusieji aukštąjį mokslą. Naujai priimti tarnautojai turėjo pasižadėti vienerius metus dirbti kandidatais, laikyti paslaptyje banko tvarką, neskelbti žinių, kurios Lietuvos bankui pakenktų, niekam neteikti žinių apie indėlius. Už pasižadėjimų nevykdymą tarnautojai galėjo būti atleidžiami be įspėjimo ir net patraukti baudžiamojon atsakomybėn, rašoma 1930 m. vasario 13 d. „Lietuvos aide“.
Apskričių banko skyriuose dirbo daugmaž po 12 tarnautojų – perlaidų, specialiųjų ir paprastų sąskaitų, užsienio inkaso, valstybės iždo indėlių ir kituose skyriuose. 1929 m. rugpjūtį Rokiškio skyriuje sąskaitininku bankininko karjerą pradėjo 1902 m. Panemunio miestelyje (Rokiškio apskr.) gimęs Povilas Kopustinskas. Jo diplominiam darbui vadovavo V. Jurgutis, kuris ir darbą Rokiškio banke parūpino.
Lietuvos banko skyrius Rokiškyje. XXa. 4 deš.
Po V. Jurgučio, 1930–1939 m. Lietuvos banko valdytoju dirbo Vladas Stašinskas. Tuomet, skirtingai nei kitose valstybėse, griežta Lietuvos banko politika leido sėkmingai išgyventi 1931–1935 m. ekonominį ir finansinį sunkmetį. O kylanti krašto industrializacija, Lietuvos ūkio pajėgumas, eksportas, „leido sustiprinti lito padengimo ir tarptautinio atsiskaitymo priemonių rezervus. Kas nebėgo nuo lito ir neišmainė savo santaupų į anksčiau ar vėliau nuvertintas valiutas, galutinai laimėjo.“ (Lietuva. Lietuvių enciklopedija. 15 t. Vilnius. 1991, psl. 240).
Deja, tik metus Lietuvos banko valdytoju dirbo jau tada Lietuvoje puikiai žinomas politikas, ilgiausiai vadovavęs ministrų kabinetui – rokiškietis Juozas Tūbelis (gimęs Ilgalaukių k., Panemuėlio valsč.) Ligos pakirstas jis mirė ir 1939 m. rudenį banko valdytoju paskirtas Juozas Paknys, Lietuvos banke atsakingas pareigas ėjęs nuo pat jo įkūrimo. V. Terleckas rašo, kad „likimas taip lėmė, kad J. Paknys buvo paskirtas vadovauti bankui mūsų valstybės egzistavimo pabaigoje, smilkstant už jos sienų Antrojo pasaulinio karo laužui ir aidint Molotovo-Ribentropo protokolų gedulingai Lietuvos laidojimo melodijai. Į karo gniaužtus buvo patekę mūsų bankai, litas“.
Literatūroje įsitvirtinusi nuomonė, kad valdytojais dirbant V. Stašinskui ir J. Tūbeliui, faktiškai banko reikalus tvarkė, jo politiką vairavo J. Paknys, svarbesniais klausimais pasitardamas su V. Jurgučiu. Jis buvo ne tik paskutinis, bet ir vienintelis valdytojas, Lietuvos banke išdirbęs nuo pat banko veiklos pradžios. Daug gražių žodžių apie jį išsakė kolegos ir draugai, pabrėždami jo rūpestingumą, begalinį darbštumą, išmintį, atkaklų tikslo siekimą, dosnumą. „J. Paknys mėgo lankyti giminę. Atvykęs visus apdalydavo gausiomis dovanomis, ne vienam broliui ir seseriai padėjo išeiti mokslus. Buvo paprastas ir prieinamas, nešykštintis patarimų kaimynams. Dideles pinigų sumas paaukodavo bažnyčiai, nors pats mišiose nedalyvaudavo“, – rašo V. Terleckas (Lietuvos bankininkystės istorija 1922–1940 m.). „Lito išlaikymas reikalavo, kad ne tik valstybės biudžetas būtų pusiausvyroje, bet ir Lietuvos mokomasis balansas taip vystytųsi, jog iš jo perteklių susidarytų reikiami aukso bei užsienio valiutos rezervai. Lietuva turėjo juos uždirbti svarbiausia užsieniui daugiau parduodama, nekaip iš jo pirkdama. Gyventojai, pasitikėdami krašto pinigu, vis noriau traukė dolerines santaupas „iš kojinių“ ir litais dėjo į bankus“. (Lietuva. Lietuvių enciklopedija., t. 15, psl.240).
.
Sunkūs Lietuvai 1938–1940 m. dėl Lenkijos ultimatumo, Klaipėdos krašto atplėšimo, skaudžiai paveikė ir lito stabilumą. O 1940 m. birželio viduryje Lietuvą okupavus sovietams, vos po kelių dienų buvo pareikalauta šalia lito į apyvartą išleisti rublius ir perduoti Lietuvos aukso atsargas. Banko valdytojui J. Pakniui nesutinkant atiduoti aukso Lietuvos užgrobėjams, Maskvos įgaliotinis V. Dekanozovas pagrasino „galvų nuėmimu“. J. Paknys drąsiai atrėžė žinąs, jog jie turi pakankamai priemonių ir lengvai gali galvas nuimti, bet jas išauginti yra žymiai sunkiau. Galų gale sovietinė Lietuvos valdžia „pardavė“ auksą SSRS valstybiniam bankui, o rugpjūčio pradžioje nacionalizuotą Lietuvos banką įtraukė į Sovietų Sąjungos bankų sistemą. Konfiskuotos ir seifuose klientų laikytos vertybės. Metų pabaigoje greta litų į apyvartą išleisti sovietiniai rubliai (1 litas – 90 kapeikų), o netrukus lito apyvarta buvo galutinai uždrausta, sudaryta litų naikinimo komisija.
1941 m. birželio 23 d. sukilėlių sudarytoje Lietuvos Laikinojoje vyriausybėje Finansų ministras J. Matulionis, žinodamas Paknio pareigingumą, „kad viskas bus laiku ir gerai“, pasiūlė jam užimti viceministro postą, o P. Kopustinską paskyrė laikinu Lietuvos banko valdytoju, kuris bandė apginti Lietuvos banko egzistavimą, palaikyti likvidumą. Po metų, okupantams pareikalavus banką likviduoti, vėl bankui vadovaujantis J. Paknys, atsakingai jame dirbęs du dešimtmečius, drąsiai pareiškė protestą: ,,Banko sunaikinimą laikau žalingu Lietuvos ūkio interesams“ ir pateikė atsistatydinimo raštą.
Parengė Istorijos skyriaus vedėja Laima Skardžienė
