Tęsiame pasakojimų ciklą
1922 m. valstybiniu lygmeniu buvo priimta daugelis įvairių reformų, kurios iš esmės turėjo sureguliuoti besikuriančios valstybės socialinį, kultūrinį, ekonominį gyvenimą ir sukurti pamatą tolimesnei šalies raidai. Tačiau greta reformų vyko ir ne tokių pozityvių dalykų.
Nors teisiškai Lietuvos nepriklausomybės idėja buvo realizuota 1918 m. vasario 16 d., tačiau faktiškai tik laimėjus vadinamąsias „Nepriklausomybės kovas“. Naujai besikuriančiai valstybei teko atremti Sovietų Rusijos, generolo Pavelo Bermonto-Avalovo ir Lenkijos kariuomenių karines agresijas. Nors Lietuva su iškilusiomis karinėmis grėsmėmis susitvarkė, tačiau jos neapsėjo be teritorinių praradimų.
1920 m. spalio 7 d. tarp Lietuvos ir Lenkijos sudaryta Suvalkų sutartis, pagal kurią nesutarimai dėl Vilnius krašto turėjo būti galutinai išspręsti ir šis atitekti Lietuvai. Tačiau Lenkija neplanavo Lietuvai grąžinti Vilniaus, nes dar prieš minėtosios sutarties sudarymą Juzefas Pilsudskis su Liucijanu Želigovskiu aptarė jo užėmimo planą. 1920 m. spalio 9 d. L. Želigovskis su kariuomene įžengė į Vilnių ir jį užėmė, taip pažeisdamas prieš keletą dienų sudarytą Suvalkų sutartį.
L. Želigovskis Vilniaus teritorijoje įkūrė naują, tariamai nepriklausomą valstybę – Vidurio Lietuvą. Pseudovalstybinio vieneto įkūrimu buvo siekiama pasauliui parodyti okupacijos fakto teisėtumo regimybę, jog taip neva yra įgyvendinama krašto gyventojų valia. Tačiau tai buvo tik pirmasis žingsnis siekiant Vilniaus kraštą inkorporuoti į Lenkijos sudėtį. 1922 m. sausio 8 d. įvyko falsifikuoti rinkimai į Vilniaus seimą. O jau 1922 m. vasario 22 d. „išrinktasis“ Vilniaus seimas priėmė nutarimą Vilniaus kraštą prijungti prie Lenkijos ir į pastarąją kreipėsi siekdamas realizuoti šį tikslą. Tų pačių metų kovo 24 d. Lenkijos seimas patenkino Vilniaus seimo prašymą ir paskelbė, jog Vilniaus kraštas yra įjungiamas į Lenkijos sudėtį.
Praradus Vilniaus kraštą, didelė dalis visuomenės negalėjo susitaikyti su istorinės Lietuvos sostinės netektimi. Profesoriaus Fabijono Kemėšio iniciatyva buvo įsteigta Vilniaus vadavimo sąjunga (VVS). Kaip sąjungos pavadinimas suponuoja, jos tikslas – išlaisvinti Vilnių. Šiam tikslui pasiekti organizuoti įvairūs minėjimai, renginiai, piniginės rinkliavos, skirtos Vilniaus krašto lietuviams šelpti ir t.t. Vilniaus vadavimo sąjungos struktūrą sudarė atskiri skyriai, kurių tinklas kiekvienais metais palaipsniui plėtėsi. Pagal 1937 m. duomenis, Lietuvoje jų veikė net 612.
Didysis Vilniaus pasas Nr. 2489, išduotas 1937 m. spalio 31 d. V.V.S. Kauno m. pradžios mokyklų mokytojų skyriui. 1937 m. mokėtos įmokos (priklijuota 13 vnt. ženklų). RKM ADK 274
VVS skyriai veikė ir Rokiškio apskrityje. Remiantis 1936 m. duomenimis, jų buvo 18 su 448 nariais. Kadangi Lenkija Vilniaus kraštą nuo Lietuvos atplėšė spalio 9-ąją, todėl ši diena VVS įstatuose buvo įteisinta kaip „gedulo“. Kasmet spalio 9-ąją būdavo organizuojami įvairūs renginiai, tai buvo savotiška protesto forma prieš neteisėtą Vilniaus krašto okupaciją. Šios dienos minėjimai visur vykdavo iš esmės identiškai, pagal iš anksto numatytą programą: anksti ryte ant įvairių įstaigų, gyvenamųjų namų būdavo iškeliamos tautinės vėliavos perrištos juodu kaspinu. 8 val. ryte laikomos pamaldos bažnyčioje. 12 val. rimties minutei Lietuvoje sustoja visas judėjimas. Vakare organizuojamos paskaitos ir kiti susitikimai, kurių metu diskutuota apie Vilniaus reikšmę Lietuvai, jo išlaisvinimo perspektyvas.
Rokiškio VVS skyriaus nariai. RKM – 47647
Juozas Otonas Širvydas skaitė paskaitą Jūžintų VVS skyriuje. Mūsų Vilnius 1932 m. 24-25. 519 p.
1938 m. kovo 19 d. Lenkija Lietuvai įteikė ultimatumo notą, reikalaudama nedelsiant užmegzti diplomatinius santykius. Lietuva, baimindamasi karinio konflikto su Lenkija, ultimatumą priėmė. Iš karto po ultimatumo priėmimo Lenkija darė politinį spaudimą Lietuvai dėl VVS uždarymo. Nenorėdama dar labiau eskaluoti esamos padėties, 1938 m. lapkričio 25 d. vyriausybės lygmenyje buvo priimtas sprendimas nutraukti VVS veiklą.
Parengė muziejininkas Justinas Malcius
