Labai puošni juoda suknelė (ilgis – 198, pečių plotis – 46 cm), kurią į Rokiškio dvarą 1903 metais atitekėdama atsinešė Hermancija Sapiegaitė. Suknelė išilginto platėjančio silueto, su šleifu ir paaukštinta liemens linija, trumpomis, pūstomis, trijų sluoksnių rankovėmis ir didele, pečius dengiančia, dviejų dalių apykakle, kuri gausiai dekoruota karoliukais, plokštelėmis ir spurgeliais. Viršutinis suknelės sluoksnis – juodo šilkinio tiulio. Sijonas puoštas išilginėmis plono siuvinėto tiulio (3 cm pločio) juostelėmis, apačioje dekoruotas juodu aksomu bei reljefišku karoliukų ir plokštelių ornamentu. Antras suknelės sluoksnis pasiūtas iš plono, skaidraus, dramblio kaulo atspalvio šilkinio audinio. Apatinis, trečiasis suknelės sluoksnis – iš tos pačios spalvos storesnio šilko – taftos. Jis pasiūtas ypač įmantriai: viršutinė dalis – liemenėlė-kiklikas (bodice) pasiūta su 9 ,,kauliukais“ (strypeliais) siūlėse, nugaroje susegama 11 žalvarinių kabių ir kilpelių, išdėstytų šachmatine tvarka. Taftinis sijonas (107 cm ilgio) pasiūtas iš šešių platėjančių dalių su dvigubu apsiuvu apačioje. Viršutinis apsiuvas – 17 cm pločio, smulkiai suklostytas, apatinis – 12 cm pločio, lengvai parauktas ir į jo kraštą įverta 0,7 mm storio medvilninė virvė. Taip sukonstruotas apatinis sijonas, vadinamas ,,frufru“ (pranc. froufrou), sustiprindavo šiugždėjimą, kuris pagal to laiko madą suteikdavo elegancijos ir moteriškumo.

Juoda suknelė buvo labai nešvari, suplyšusi, suglamžyta. Labiausiai sunykusios juodo šilkinio tiulio rankovės ir liemenėlė, kuri beveik neišlikusi viršutinėje suknelės dalyje. Ši suknelė nebuvo persiūta ar taisyta. Tik galima spėti, kad galėjo būti pakeista juosmens juodo aksomo juosta. Šią suknelę restauravo P. Gudyno muziejinių vertybių restauravimo centro pirmos kategorijos tekstilės restauratorė Jurga Bogdanaitė.