Archyvų metams skirtoje rubrikoje atveriame kraštotyrininko ir literato Jono Driskiaus (1937–2017) archyvą. Fotografijoje Jonas Driskius.
J. Driskiaus archyvą sudaro keletas bylų: „Audros žlugimas“, „Jono Driskiaus prisiminimai ir eilėraščiai“, „Boleslovo Driskiaus rinkti dokumentai“, „Dainavo Lietuva“. Į bylas sudėta kraštotyrinė medžiaga, prieškario, pokario dainų tekstai, sovietinio laikotarpio įvairūs mokėjimo kvitai, prievolių lapai, atsiskaitymo knygelės.
Beveik visos bylos dedikuotos Rokiškio krašto muziejui.
2001 m. balandžio 14 d. Rokiškio krašto muziejaus archyvą pasiekė pirmoji byla – „Audros žlugimas“. Tai kraštotyrinė informacija apie Jūžintų, Kriaunų, Obelių seniūnijų kaimus, pro kuriuos teka Audros upė. Kodėl žlugimas? Audra prarado savo išskirtinį grožį ir ją supančią bioįvairovę apie 1969 m., kai buvo kuriamas žuvininkystės ūkis Čivyliuose ir tiesinama upės vaga.
Pateikiame autoriaus užrašytus gyventojų pasakojimus apie upę ir kaimus šalia jos dar iki kuriant žuvininkystės ūkį. Kiek gražių atsiminimų tuose pasakojimuose! Kiek pievų, miškų, upės vingių, sietuvų pavadinimų, vietovardžių skambesio! Net upės brastos turėjo savo vardus!
Pratarmėje autorius rašo: „Surinkęs medžiagą apie Audros upę pirmiausia noriu atsidėkoti žmonėms už atsidavimą, parodymą dūšios. Aprašoma medžiaga yra konkreti. Tenai gimusių ir augusių žmonių ant Audros pakrančių. Iš kurių liks prisiminimai ateinančioms kartoms. Nes upė tikrai nebeprisikels savo amžinam gyvenimui. Nebebus niekuomet tokia, kokia buvo jinai tikrumoje. Tad noriu atsiprašyt visų, kas skaitys mano menką kūrinėlį už klaidas, kurių pasitaiko visiems ir visada. Autorius.“
Ką žinome apie Didėjos kaimą?
„Ties keliuku, vedančiu į Didėjos kaimą, stovi kryžius, menantis, kad čia gyvena tikintys žmonės. Kaimas turėjo daug nagingų, darbščių žmonių. 1914 m., prasidėjus žemės reformai, kaimas kėlėsi į vienkiemius. 1969–1972 m. vyko kaimo melioravimas. Nugriautus vienkiemius palaidojo po žeme.
Didėjos kaimą iš rytų supa Audrupio miškas, iš pietų – Audros upė, ištekanti iš Audrelio ežero ir tekanti per Rokiškėlių ežerą, iš vakarų – Raudonbalio miškas, iš šiaurės – Audrupio upelis, ištekantis iš Čelkių durpyno. 1997 m. kaime tebuvo aštuoni kiemai. O 1950 m. buvo net keturiasdešimt du kiemai!“ (Pagal Alberto Mikalkėno pasakojimą)
Audros kaimas
„Audros kaimą anksčiau vadino Aldra. Jis išsidėstęs abipus Audros upelio, tekančio per Didėjos, Ragelių, Audros, Kuosių, Čivylių kaimus. Tai buvo graži, žuvinga ir vėžinga upelė. Melioratoriai, tiesindami upės vagą, kai buvo ruošiamas žuvininkystės ūkis, ją pavertė melioracijos grioviu, užžėlusiu meldais.
Tiek Audros kaimo sodybos, tiek upės krantai buvę apaugę medžiais: paupys – juodalksniais, o sodybos liepomis, klevais, uosiais, ąžuolais. Be to, Audros kaimo laukuose yra miškelių ir miškų, vakaruose – Pušynėliai ir Podolskos miškeliai, pietuose, dešinėje upės pusėje – Beržynės miškas, suskirstytas rėžiais ir išdalintas Audros kaimo ūkininkams, o kairėje – Šilo (valstybinio miško) galas. Visų audriečių sodybos gražiai atrodė, kiekvieno namo palangėje puikavosi rūtų darželis, sodai davė gausų obuolių ir kitų vaisių derlių, buvo geras ir laukų derlius.“
Beveik idilė, trukusi iki 1940-ųjų – raudonosios okupacijos. Žmonės sukrėtė nužudymai, areštai. Raudonąją pakeitusi rudoji okupacija taip pat nieko gero nežadėjo. O sugrįžę raudonieji įsitvirtino ilgam laikui.
„Ir galų gale – kolektyvizacija. „Laisva valia“ paremti skrebų šautuvų audriečiai sukūrė „Audros“ kolchozą. Žmonės, atplėšę nuo savęs gyvulį, padargą, grūdą suvežė bendran aruodan. Pranyko ežios, skyrusios ūkininkų žemes. Plotai suvienyti, žmonių sielos sutryptos. Pasirodė pirmieji bendro ūkininkavimo „žiedeliai“, galop ir „vaisiai“. Nuo stogų nuplėštais šiaudais šertos krito karvės ir arkliai. Mažėjo sodybų statiniai, atsidurdami jie po katilais kiaulių jovalui ruošti. Retėjo ne tik gyvuliai, bet ir žmonės, neatlaikę, nematę savo gyvenime „tokių vaizdelių“. Retėjo ne tik gyventojai, nyko ir sodybos, tamsėjo jų langai.“ ( Pagal Jono Diržio pasakojimą)
Kuosių kaimas
„Prie gražios, kiek atsimenu iš vaikystės, Audros upės šliejasi tas nuostabus gimtinės kampelis – Kuosių kaimas. Gana nemažas savo gyventojais. Turėjo net keturiasdešimt dvi sodybas. Kaimas buvo suskirstytas į Pakalnių, Ulyčios ir taip vadinamos Petrulynės dalis. Artimiausi kaimai už upės – Ragelių, Audros. Iš kitos pusės – Bausiškių, Aukšatkalnių ir Varlių kaimai. <…> Kaimas gana linksmai gyveno, buvo turtingas jaunimo. Padirbdavo visus kaimo darbus ir mokėdavo pasilinksminti. Ruošdavo vakaruškas ir sekmadienines gegužines. Kai suruošdavo jaunimas gegužines ant Audros upės, tai suplaukdavo jaunimas iš kitų kaimų. Be to, kaime buvo daug gerų dainininkų ir dainininkių. Kai uždainuodavo, dainos skambėdavo net Ragelių šile. Audros upė, apaugusi gražiais krūmais bei alksniais, atrodė jungianti visus kaimus ir kaimynus. Palei upės krantus driekėsi žaliuojančios pievos ir linkiai. Vienoje pusėje buvo Kuosių pievos, o kitoje – Ragelių pievos. Upė vietomis buvo gili, tad buvo galima maudytis ir gaudyti žuvis. Didesnės pievos buvo vadinamos Ilgosiomis. O kaip puiku būdavo šienauti šieną ir arkliniais vežimais jį vežti. Užu upės, kur buvo Ragelių pievos, tęsėsi Ragelių miškas, Šilu vadinamas, turtingas grybų ir uogų. Važiuojant nuo Audros kaimo per mišką, vadinamą Beržynu, driekėsi didžiulės Kraštų dvaro žemės.“ (Pagal Almyros Mickytės pasakojimą)
Apie Radišių kaimą
„Bausiškių piliakalnis yra prie Radišių kaimo. Kaime buvo dvidešimt septyni kiemai, apie šimtą gyventojų. Kalne buvo keturi upeliai, kurie pakalnėje suėjo į vieną. Taigi, pavasarį smarkiai bėgo vanduo į upę, o vasarą išdžiūdavo ir gyventojai pjaudavo šieną. Pievose buvo daug paversmių, todėl žmonės sunkiai galėdavo išvežti šieną. Vienas griovys, Punčiokine vadintas, ėjo per visas pievas. Prie upės buvo labai gražus linkius, jame buvo gražus vandens telkinukas, prie jo – šaltinėlis, iš kurio bėgo skaidrus vanduo, todėl jis žiemą neužšaldavo. Vasarą, kai pjaudavo šieną, gerdavo šaltą vandenį.
Upėje buvo negilių vietų, kelnes pasiraitojus galima perbristi. Vietomis buvo labai gilu, jas vadindavo „gylomis“ – ten maudydavo arklius. Kadangi buvo daug paversmių, tai daugelyje vietų vanduo būdavo šaltas ir vasarą.“ (Iš Petro Raugo pasakojimo)
Čivylių kaimas
„Kaime gyveno trisdešimt devynios šeimos. Vienos buvo turtingesnės, kitos – vidutinės, buvo ir visai neturtingų. Per Pirmąjį didįjį karą kaimas nukentėjo nuo epidemijos, šiltinės, ir raupų. Sirgo ištisos šeimos, labai daug mirė. 1929–1930 m. kaimą išdalijo į vienkiemius. Žmonės pradėjo geriau gyventi: vieni įsigijo arklinę kuliamąją mašiną, kiti nusipirko arpus, ir jau nebereikėjo vėtyklėmis vėtyti grūdų
Daug jaunimo susirinkdavo į gegužines pasišokti, susirinkdavo daug į Gegužines pamaldas, o po pamaldų smagiai šokdavo, dainuodavo. Užėjus okupacijoms, žmonės įvairiai nukentėjo: vieni žuvo, kitus išvežė į Sibirą, įkalino kalėjimuose. <…> Senųjų kiemų teliko septyniolika.
Pradedant paupe, vadinama Audra nuo Mičiūnų kaimo dalis pievos buvo vadinama Pasalaite, toliau dalis pievų buvo vadinama Pabaliais ir Balom, prie Pabalių šliejosi toks kalnelis – Gudelių kapai, sovietmečiu buvo net paženklintas, bet kai darė tvenkinius, išstumdė kalnelį. Buvo rasta daug kaukolių, kaulų. Toliau dalis pievos buvo vadinama Skrudėla. Toliau Didėjos, važiuojant nuo Štaronių dalis žemės vadinosi Desincina, o vidury kaimo Namajūniškis.
Važiuojant nuo Mičiūnų kita kelio puse buvo pieva Pašaltupys, toliau Juodosios, Skylinės miškai, Baranava. Iš kaimo važiuojant į Jūžintų pusę – Dubės pakalnė, toliau Svilo kalnas, laukuose vietos buvo vadinamos Šašagojis, Pakartuvės ir Vaidaginės. O kur stovėjo šv. Jono rūpintojėlis, vadinosi Šv. Jono pakalnė.“ (Iš Marijos Kesilytės- Giriūnienės pasakojimo)
Štaronių kaimas
„Žaliuoja ir ošia gražus pušynėlis. Vingiuoja platus vieškelėlis. Prie kiekvieno namo kiemo siūbuoja plačiašakiai apsamanoję klevai, kurie byloja, kad čia Štaronių kaimas. Mūsų kaimas apdovanotas nepaprasto grožio gamtos dovana: kur baigiasi dirbamos žemės laukai, prasideda pelkės, pievos, kurias šienaudavo, paskui gyvulius rišdavo. Beveik visos turėjo pavadinimus. Viena jų vadinosi Bindrynė. Ten, ant kalniuko, apaugusio beržais, rengdavo gegužines. Kita vieta buvo vadinama Kiauliašeryne. Kiauliašerynės gale buvo gražus miškas, Traku vadinamas. Miškas buvo turtingas mėlynių, tad į jį visi eidavo mėlyniauti. Per Trako mišką ir pievas tekėjo graži upė Audra. Teka ji ir dabar, tik nebe tokia graži – platus ir tiesus griovys. O kiek Audros linkiai anksčiau turėjo pavadinimų: Skersinė brasta, Siauratakys, prie trečio linkio Linamerkė brasta, ten visi linus merkdavo. Toliau Vėžiabrastė – ten vėžiaudavo.
Būdavo, vaikštai upės pakrantėmis ir atsigrožėt negali: tai siauresne vaga įsiraičius, tai įlinkimas gražus, tai platus lankas žydinčių vandens lelijų, vandens kūlelių, pučiančių pūkus. Audra buvo turtinga įvairių žuvų, tad ir meškeriotojų čia netrūkdavo.
Prie upės ir krūmų, kemsynų netrūko. Į kai kuriuos pakliuvęs sunkiai beišsikrapštysi. Krūmynus vadino Paūdriais. Senoliai yra sakę, kad ten labai daug buvę ūdrų, todėl ir krūmynus taip pavadinę. Paūdriai labai pagelbėjo žmonėms karo ir pokario laikotarpiu: per karą gyventojai ten slėpdavo gyvulius, kad vokiečiai nepagrobtų, pokariu Paūdriai gelbėjo žmones nuo raudonojo teroro.“ (Pagal Stefos Mačiežaitės pasakojimą)
Ažubalių kaimas
„Važiuojant iš Čivylių kaimo rytų kryptimi privažiuosim Štaronių kaimą, privažiuosime Zalubiškio gojelį, kur per Sekmines kepdavom kiaušinienę ir šokdavom iki paryčių. Už buvusios Zalubiškio mokyklos, pasukę į kairę, atvažiuosime į Ažubalius. Ažubalių kaimo būta nemažo. Jame gyveno trisdešimt trys šeimos. Kaimą iš rytų pusės nuo Astravo (Margėnų) skyrė gražuolė Audros upė, kurioje tiek buvo gražios vandens augmenijos, kad apsakyt sunku. Buvo galima ir žuvies įvairios prisimeškerioti, ir vėžių pasigaudyti. Vienur sunku būdavo prie upės prieiti, kitur ypač patogu. Upė buvo vingiuota, o tarp vingių – pievos. Ta vieta, kur buvo gilu, pavadinta Sietuva. Prieš prasidedant pelkynams ir kemsynams, buvo labai sausi žemės kalnai, kurių vieną vadino Dalalės kalnu, o kitą – Sala. Senoliai kalbėdavę, kad labai seniai toje vietoje, kur kemsynai, buvęs ežeras, bet jis užaugęs. Audra niekada nebebus tokia, kokia buvo, liko tik prisiminimai.“ (Pagal Rožės Vaikutytės pasakojimą)
Margėnų (Astravo) kaimas
„Margėnų (Astravo) kaimas yra labai gražiame gamtos lopinėlyje – Sartų ežero apsuptyje. Dar 1933 m. sudarytame plane pažymėtas kelias, einantis į Astravą. Vėliau kaimas pavadintas Margėnais. Važiuojant nuo Lašų Petrešiūnų kaimo kryptimi, privažiavę pakalnytę pasukame į kairę ir, pravažiavę Mindrynę, Skrudėlą, pervažiavę Milžupio upelio tiltelį, privažiuojame Margėnus. Kaimas turėjo per keturiasdešimt šeimų. Tą vietą, kur Audra įteka į Sartų ežerą, seni žmonės buvo vadino Udrakampiu arba Audrakampiu. (Pagal Stasės Palivonaitės pasakojimą)
Petrešiūnų kaimas
„Netoli Petrešiūnų, pro Skujinės kaimą pratekėdavo Audra. Prie pat tilto buvo 7 metrų gylio sietuva. Pirmosios Skujinės kaime buvo dvi sodybos. Prie upės buvo pievų, kurios turėjo pavadinimus: Plentauka, Šopas, Darželis, Plinda, Dagiliškės. Mišką vadino Samanykščiu. Toliau palei upę antrasis Skujinės kaimas, kuriame buvo tik viena sodyba. Čia šliejosi Sabališkės, Asiūklynė, Kelmynė, o upėje buvo Urėdijos sietuva. Už Astravo miško – Udrakampis ar Audrakampis. Tai vieta, kur į Sartus įteka Audra. Žiemą tame miške staugdavo vilkai, būdavo šiurpu klausytis, o ir girdėdavosi labai toli. Pavasariais prasidėdavo kitas koncertas: burbuliuodavo tetervinai (jų tirštai skraidydavo pulkais), netgi jų vestuves yra tekę matyti. Perėdavo kuolingos, gervės, antys, žąsys, pempės, kurapkos.
Kaime būta įvairių pavadinimų: Aukštasai gojelis, Šilokšnis, Rybnikas, Samanykštė. Statant žuvyną, kad nemaišytų tvenkinių statybai, buvo palaidota visa Samanykštė, kurioje augo didelės pušys. Atmintyje išliko tokie pavadinimai: Varliažeris, Užalėlis, Pakluonė, Mindrynė, Pa pušelam, Prie akmena. Jie nebebus apčiuopiami, jie apsemti žuvyno tvenkinių. Kaip žmonės sako: „Tyvuliuoja tvenkiniai, nebeatskris tetervinai.“ Liko neapsemti tik Voverynė ir Ašdegymas. (Pagal Jono Driskiaus pasakojimą)
Baigėme pasakojimą apie buvusį Audros upės grožį, o pabaigai autoriaus žodis apie upę ir žuvininkystę: „1969 metais prasidėjo žuvyno statyba (Čivylių tvenkinių formavimas). Prasidėjo upės griovimas nuo Radišių. Nebeliko gražuolių sietuvų, nebeliko verpetų ir, aišku, žuvies, kurios upėje buvo daug ir gražios. Prabėgo viskas kaip vanduo ir liko tik atmintyje.“
Praeities nesugrąžinsime. Svarbiau, jei iš jos pasimokysime. Turėjome praeities liudytoją – žmogų, dviračiu nuvažiavusį daug kilometrų, surinkusį daug pasakojimų, juos užrašiusį ir savo triūsą mums palikusį. Dabar turime neįkainojamus praeities liudijimus, kurių dėka mūsų vaizduotė piešia pačius nuostabiausius peizažus, o mintyse tebeskamba: Asiūklynė, Mindrynė, Siauratakys…
