Žiloje senovėje, mūsų protėviai šią dieną aukodavo aukas augmenijos dievui Pergrubiui, prašydami atrakinti žemę ir išleisti žolę, eidavo ratelius. Šią dieną dažydavo kiaušinius „jurgučius“, juos ritinėdavo. Eidavo į bažnyčią nešini aukomis šventam Jurgiui, taip tikėdami, kad auka užtikrins gerą sėkmę su gyvuliais. O jei gegutė šią dieną užkukuodavo, tikėdavo, kad metai būsią sėkmingi.
Dalinamės trumpomis žinutėmis apie Jurginių papročius iš Kriaunų-Obelių apylinkėse (Rokiškio r.) 1980 m. vykdytos etnografinės ekspedicijos (RKMA F1, AP.6, B.61(3), p. 63-117).
„Jurginės – gyvulių globėjo diena. Pasakodavo, kad Jurgis įveikęs slibiną. Per Jurgines į bažnyčią nešdavo kiaušinius, lašinius, kas vištą pjaudavo“. (Kastė Araminaitė, g. 1912 m., Pakriaunių k.).
„Jurginės – gyvulių šventė. Į bažnyčią nešdavo kiaušinius. Vėl dažydavo ir mušdavo kiaušinius“. (Marijona Skeivelienė-Kelečiūtė, g. 1921, Dumblių k.).
„Per šv. Jurgį nešdavo į bažnyčią pinigus, kiaušinius. Kunigas kiaušinius atiduodavo neturtingiesiems. Taip darydavo dėl gyvulių sveikatos“. (Ona Sabaliauskienė-Valiulytė, g. 1909m. Kriaunų k.).
„Šv. Jurgis – gyvulių globėjas. Per Jurgį nedirbdavo su gyvuliais. Atidarydavo daržines. Į bažnyčią nešdavo aukas už gyvulius. Per Jurgį atsakydavo nuomininkams šeimininkas“. (Ona Malcienė-Valiukaitė, g. 1914, Audronių k.).
„Per Jurgines nešdavo į bažnyčią kiaušinius. Tai arklių šventė. Sakydavo, „Jurgi, Jurgi, paganyk gyvulius“. Su arkliais nedirbdavo, tik bažnyčion važiuodavo“. (Vincas Idas, g. 1903, Juozapavos k.).
„Per Jurgines nešdavo į bažnyčią kiaušinius, sakydavo, kad Jurgis gyvulius gano. Iki Jurginių reikia išsikelti nuomininkams“. (Marytė Danytė, g. 1942 Trumpiškių k.).
„Jurginės – arklių šventė. Su arkliais nieko nedirbdavo, juos vyrai maudydavo“. (Paulina Turkevičienė – Kišūnaitė, g. 1915, Buniuškių k.).
„Per Jurgines mušdavo kiaušinius. Jurginės – arklių šventė. Jaunieji jodavo su arkliais į bažnyčią, nes šv. Jurgis nugalėjo slibiną ant balto arklio, tai jo garbei tai darydavo“. (Steponas Pupelis, g.1913 m., Kalniškių k.).
Jei būdavo prastas oras, gyvulius nors trumpam išgindavo į kiemą, aprūkydavo Verbos šakele, tikėdami, kad gyvuliai bus sveiki ir stiprūs. Aprūkydavo verbos šakele namus nuo ligų tikėdami, kad epidemijos aplenks. Kilus audrai – apsaugos nuo perkūnijos.
Senovėje žmonės pastebėjo, kad eglynuose (kadagynuose) daug lengviau kvėpuoti, o parnešta namo ėgliaus šakelė išgrynina orą, apsaugo nuo užklupusios epidemijos, pamerkta prie sunkaus ligonio, suteikia jam jėgų…
Vienoje sakmėje pasakojama, kaip labai gražus jaunikaitis vis negalėjęs įeiti į vidų. Jis vis sakydavęs esą „Labai žemos lubos“. Pasirodo, tas gražus jaunikaitis buvęs velnias, o negalėjęs į vidų įeiti, nes prie durų užkištas ėglis saugo nuo blogio. Ten, kur ėglis, blogis nepatenka.
Pavasarį pirmasis pražįstantis medis – blindė. Gamtininkai sako, kad tada miške prasideda Naujieji metai. „Šventinė miško eglutė – žydintis pavasario medis. <…> Blindės žydi!.. Šiuo metu prabunda skruzdėlynai. Gyvatė pirmąkart iššliaužia ant kupsto pasišildyti. Debesėliu pakyla uodai ir ima grūsti čiulkinį. Į vestuves susirenka tetervinai, kurtiniai… “ (L. Grudzinskas. Laiškai iš bebrų upelio, 1983, V. ).
Mūsų protėviai stebėjosi blindės, žilvičio, karklo gyvybingumu. Visi žinome ratelį „Pasėjau žilvitį“. „Pakirtau žilvitį“ <…> žilvitis žaliuoja, jaunimas dainuoja“. Pakirstas, nukirstas – žaliuoja. Tokia didelė gluosninių gyvybės galia. Legenda pasakoja, kad Blindė buvusi moterimi. Ji buvo tokia vaisinga, kad vaikus gimdė iš rankų, kojų, kaktos. Tokio didelio vaisingumo pavydėjo žemės deivė Žemyna. Kartą Žemyna, pamačiusi, kad Blindė eina per šlapią pievą, ją užkeikė. Nuo to laiko ir liko stovėti šlapioje pievoje. „Po vandenį braido, kitiems kosulį baido“ (https://www.zolinciuakademija.lt/lt/balandis). Tikrai taip. Blindės „kačiukų“ arbata gydo nuo kosulio, peršalimo.
„Neatsitiktinai, kad reikėdavo lūžusį kaulą ar gilią žaizdą tvarstyti, sakydavo: „Kur karnelė krito – ten šakelė žėlė, kur šakelė žėlė – viršūnėlė kėlės, dedu karnų šitų, kad kaulas sugytų“. Visada pabrėždavo, kad žilvičio karna turi begalines gyvybės atsargas. Sakydavo, tvarstydavo, ir tikrai kaulai gražiai sugydavo, žaizda užsiverdavo nepūliuodama. Kaipgi kitaip – salicilatai – vieni stipriausių dezinfektorių, o karnoje dar visada ir sulos kiek yra, su visu biokompleksu“. (https://www.zolinciuakademija.lt/lt/balandis). Kokios didelės galios toje mažoje verbos (ėgliaus ir blindės) puokštėje!
Apie medį ir žmogų. Senovėje žmonės sakydavo: pakirto medį – danguj skylė atsirado. Mirė žmogus – tuštuma namuose ir širdyje… Medis kaip žmogus – šaknimis į žemę, šakomis kaip rankomis – į dangų: apklosto, apgaubia, suteikia gaivą ir pavėsį. Medžio kamienas – žmogaus stuburas, stuomuo; šerdis – širdis. Medis – dabita: kiek kartų metuose jis keičia rūbą? Sužeisto medžio – syvai, žmogaus – kraujas. Lapų šlamėjimas ar gi ne žmogaus mintys? Girgždėjimas – ne rauda? Medis subrandina vaisius, palieka žemėj sėklas, žmogus – vaikus. Žmogaus pradžia – medis, pabaiga – irgi… Tarp žemės ir dangaus – žmogus ir medis.
