Šiemet sukanka 81 metai, kai 1941 m. birželio 14 d. prasidėjo masiniai Lietuvos gyventojų trėmimai.
Birželio 14 d. 3 valandą ryto prasidėjęs ir iki birželio 19 d. trūkęs Lietuvos gyventojų trėmimas palietė įvairių profesijų, socialinių sluoksnių ir tikybų žmones. Buvo tremiami Lietuvos politikos, kariuomenės atstovai, įvairių organizacijų nariai, švietimo ir kultūros įstaigų darbuotojai, stambūs ūkininkai. Trėmimų vykdytojų operatyvinė grupė įsiverždavo į tremiamųjų būstus, pagal turimus sąrašus patikrindavo šeimos sudėtį, surengdavo kratą, o po to pranešdavo apie jų ištrėmimą iš Lietuvos. Vienur žmonėms buvo leidžiama pasiimti dalį savo turto, kitur jie buvo išvežami be jokių asmeninių daiktų.
Į suformuotų 17 ešelonų buvo sutalpinta ir iš Lietuvos išvežta apie 17 tūkst. žmonių, tarp jų – per 5 tūkst. vaikų iki 16 metų amžiaus. Gausiausia tremtinių grupė buvo išsiųsta į Altajaus kraštą, jame atsidūrė žmonės beveik iš visos Lietuvos, bet daugiausia – iš Kauno, Šiaulių ir Rokiškio apskričių.
Birželio 14 d. Rokiškio gimnazijoje vyko istorijos egzaminas. Per jį vadovo vaidmenį turėjusio atlikti direktoriaus Eugenijaus Šalkausko nebuvo – jis jau buvo uždarytas gyvuliniame vagone. Nebuvo ir dalies egzaminuojamųjų, kurie su tėvais, broliais, seserimis taip pat atsidūrė sausakimšuose traukinių vagonuose.
Taip šią dieną prisiminė viena iš Rokiškio gimnazisčių: „Verksmas, aimanos, žvengia arkliai, ūžia mašinos… Baimė, siaubas sąnarius kausto. Dairomės paklaikusiomis akimis. Visas judėjimas viena kryptimi – į geležinkelio stotį. Niekada neužmiršiu mūsų auklėtojo Petro Bliūdžiaus šeimos raudojimo…“
Fotografijoje – Gedulo ir vilties dienos minėjimas Rokiškio geležinkelio stotyje, 1989 m. birželio 14 dieną
