Neišvengiamai artėjanti antroji sovietinė okupacija, o su ja kartu represijos ir teroras davė impulsą naujai, analogijų Lietuvos istorijoje neturinčiai emigracijos bangai. Šis pasitraukimas yra unikalus tuo, kad didžiąją dalį išvykusiųjų sudarė būtent visuomenės elitas: menininkai, mokslininkai, rašytojai, gydytojai, dėstytojai ir daugelis kitų prestižinių specialybių atstovų. Jie bėgo ne dėl sudėtingos finansinės padėties ar noro daugiau užsidirbti, o dėl neišvengiamų Sovietų Sąjungos represijų, kurias Lietuva jau patyrė per pirmąją sovietinę okupaciją. Didžioji dalis pasitraukusiųjų lietuvių atsidūrė Vokietijoje, kuri buvo padalinta į keturias okupacines zonas. Remiantis 1946 m. lapkričio 1 d. IRO duomenimis, lietuvių pasiskirstymas skirtingose okupacinėse zonose buvo toks: amerikiečių 30545, britų 24555, prancūzų 2397. Įskaičius tuos, kurie gyveno ne DP stovyklose, Vakarų Vokietijoje iš viso būta apie 60 tūkst. lietuvių karo pabėgėlių. Sovietų Sąjungos okupacinėje zonoje atsidūrę lietuviai buvo deportuoti atgal į Lietuvą.

Karo pabėgėliai buvo apgyvendinti vadinamosiose DP stovyklose, kurių Vakarų Vokietijoje iš viso buvo 269, o net 113-oje iš jų gyveno ir lietuviai. Didžiausia DP stovykla – Hanau (Hannau). Remiantis 1945 m. duomenimis, joje gyveno net 2837 lietuviai. Įprastai DP stovyklos buvo įkuriamos anksčiau veikusiose kareivinėse, darbininkų barakuose ar privačiuose butuose.

Karo pabėgėliai DP stovyklose kentė itin sunkias gyvenimo sąlygas. Apie tai gilesnį įspūdį galime susidaryti paskaitę jų leistą spaudą. 1946 m. „Mūsų kelias“ 10 numeryje pabėgėlių įspūdžiai apie gyvenimą DP stovyklose aprašomi šitaip: „Iš pradžių stovykla darė kiekvienam slegianti įspūdį. Barakų rajonas aptvertas keliomis eilėm spygliuotų vielų tvora; pats rajonas prišiukšlintas, bjauriai dvokė, mediniai barakai aplūžę, apdriskę, langai išdaužyti, durys išlaužytos.“

Nors  karo pabėgėliai sunkiai išgyveno pasitraukimą iš Lietuvos, buvo priversti gyventi sudėtingomis sąlygomis, tačiau tai jiems nesutrukdė aktyviai įsitraukti į visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą. Jie suvokė, kad kol Lietuva yra okupuota, atsakomybė už tautinio identiteto išsaugojimą krenta ant jų pečių. DP stovyklose aktyviai buvo leidžiama lietuviška spauda, steigiamos mokyklos, įvairios politinės ir visuomeninės organizacijos, organizuojami chorai ir t.t. Tai buvo savotiška nepriklausomoje Lietuvoje vykusio gyvenimo tąsa.

Karo pabėgėlius globojo tarptautinės UNRRA, o paskui IRO organizacijos, kurios rūpinosi jų gerove, apgyvendinimu ir tolimesne emigracija. Didžioji dalis lietuvių iš DP stovyklų emigravo į JAV, kiti į Australiją, Kanadą, Pietų Ameriką, Didžiąją Britaniją, Belgiją ar kitur.

Forografijoje – DP stovyklų gyventojai

Parengė Istorijos skyriaus muziejininkas Justinas Malcius