1940 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvą inkorporavus į SSRS sudėtį, ji neprarado vilties atgauti nepriklausomybę. Sovietinės represijos, teroras, nacionalizacija, kainų augimas ir sunkėjantis pragyvenimo lygis kurstė pasipriešinimo nuotaikas.

1941 m. birželio 21 d. prasidėjo Lietuvos aktyvistų fronto (toliau – LAF) organizuotas sukilimas. Sukilimas sutapo su karo pradžia tarp SSRS ir Vokietijos. Sukilimo centru tapo Kaunas. Pirmiausia buvo užimtas radiofonas, pradėta organizuoti jo apsauga ir ruoštis transliacijoms. Birželio 23 d. LAF įgaliotinis per radiofoną perskaitė Lietuvos valstybės atkūrimo deklaraciją ir paskelbė sudarytos laikinosios vyriausybės sąrašą. Paskelbus apie Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimą, kovas pradėjo LAF būriai. Pasipriešinimas besitraukiančiai SSRS kariuomenei išplito po visą Lietuvą. Įprastai sukilėliai veikė mažais būriais. Jie patruliavo miesto gatvėse, apšaudydavo besitraukiančius sovietų karius. Aktyviausiai sukilimo veiksmai vyko Kaune. Čia veikė 26 partizanų būriai, apylinkėse – 16. Iš viso apie 3400 kovotojų. Tuo tarpu Vilniuje sukilimas buvo kiek pasyvesnis, kadangi lietuviai čia sudarė gyventojų mažumą. Taip pat įtakos turėjo Vytauto Bulvičiaus vadovaujamos pogrindinės grupės suėmimas, kuri rengė pagrindinius pasipriešinimo planus prieš sovietinę armiją.

Į antisovietinį pasipriešinimą aktyviai įsitraukė ir pavieniai žmonės, nieko negirdėję prieš tai apie LAF ir pogrindį. Jie demonstratyviai iškeldavo tautines vėliavas, naikino sovietinę atributiką, nuginkluodavo besitraukiančius pavienius sovietų karius, užimdavo (dažniausiai jau apleistas) buvusios sovietinės vietos valdžios patalpas.

Sukilimas parodė, kad lietuvių tauta yra pasiruošusi kovoti dėl nepriklausomybės atkūrimo ir nesitaikstys su okupacija.

Parengė Istorijos skyriaus muziejininkas Justinas Malcius