Kartais menas į gyvenimą ateina tyliai – ne per akademijas ar pamokas, o per širdį. Būtent toks buvo drožėjas Juozas Čepulis (1928–2024), kurio gyvenimo kelias prasidėjo Jakiškių kaime, Rokiškio rajone. Nors kūrybos troškimas jame ruseno nuo jaunystės, tik sulaukęs 70-ties Juozas pirmą kartą į rankas paėmė drožėjo kaltą – ir šis tylus prisilietimas tapo ryšiu visam likusiam gyvenimui.
J.Čepulis niekada nelankė jokių meno mokyklų ar kursų – jo mokytojais tapo kiti kūrėjai, kurių darbus jis atidžiai tyrinėjo parodose. Per šį savarankišką kelią Juozas išsiugdė savitą, lengvai atpažįstamą stilių: jo drožiniai pasižymi lakoniškomis, išgrynintomis formomis ir aiškiomis proporcijomis, kurių nedarko nereikalingos detalės. Visa, kas svarbiausia – glūdi pačioje esmėje.
Savo kūrybą Juozas pirmąkart pristatė visuomenei 2000 metais. Netrukus jo talentas buvo pastebėtas: Respublikinėje medžio drožėjų konkursinėje parodoje Liongino Šepkos premijai laimėti jis tapo prizininku 2003–2005 ir 2008 m., o 2012 m. – šios parodos laureatu. 2019 m. konkurse „Aukso vainikas“ apdovanotas specialiuoju prizu už autentišką meninį braižą.
Praėjus metams po J. Čepulio mirties, muziejų pasiekė ypatinga dovana – jo žmona Genė ir sūnus Rokiškio krašto muziejui padovanojo net 69 drožinius. Kiekvienas jų – tai ne tik medžio gabalas, virtęs žmogaus rankų ir širdies darbu, bet ir tylus pasakojimas apie viltį, kantrybę, meilę gyvenimui.
