Dvaro erdvėse – meno sūkurys

Pirmąjį pavasario penktadienį Rokiškio dvaro erdvėse įsisuko gaivališkas meno sūkurys. Dviejų parodų pristatymai, susitikimai su charizmatiškomis asmenybėmis, pokalbiai ir meniškai maištinga publika: nuo tapytoją savyje dar tik mėginančių atrasti moksleivių iki pripažintų kūrėjų, dosniai atveriančių meno slėpinius jaunajai kartai. Visus subūrė du iškilūs mūsų krašto kūrėjai: tapytojas, dailėtyrininkas Justinas Vienožinskis (1886–1960) ir skulptorius, pedagogas Leonas Žuklys (1923–2023) – abu jau Amžinybėje, abu ir toliau gyvi per savo kūrinius, mokinius ir atžalas.

Kaip ir priklausytų tokiai dviejų grandų iš aukštybių režisuojamai popietei – netrūko netikėtumų ir pozityvių nustebimų: buvęs Vilniaus dailės akademijos rektorius, tapytojas prof. Arvydas Šaltenis „iš po skverno“ ištraukė nematytą Justino Vienožinskio darbą, o jame – vakaro viešnios Nijolės Šiaučiūnienės, dalininko anūkės ir J. Vienožinskio muziejaus Dačiūnuose puoselėtojos, mamytės Aldonos portretas.

Renginio ašis – skulptoriaus Leonos Žuklio parodos atidarymas. Kovo 19 dieną šiam kūrėjui būtų suėję 100 metų, tačiau Didysis Kūrėjas nusprendė jį pasišaukti keliais mėnesiais anksčiau. Parodą pristatė skulptoriaus sūnus, taip pat skulptorius, pedagogas, muzikos kūrinių autorius Gediminas Žuklys. Pristatydamas darbus jis atkreipė dėmesį, kad Tėvukui, kaip švelniai jį vadino visos atžalos, pakluso visi skulptūros žanrai, o dirbo jis beveik iki pat savo mirties.

Pokalbiui persikėlus į menę, jautriais, tiksliais štrichais L. Žuklio portretą papildė skulptoriaus dukros – gydytoja Rūta Žuklytė ir muzikologė prof. habil. dr. Gražina Žuklytė-Daunoravičienė. „Didžiausios mums pamokos iš Tėvuko gyvenimo: pasitikėjimas žmogumi, pagarba jo tapatybei, pasirinkimams ir laisvei. Dar vienas priesakas – pasišventimas savo pasirinkimui ir nuoširdus, nepailstantis darbas, visokeriopo (profesinio ir dvasinio) tobulėjimo geismas“, – kalbėjo prof. G. Žuklytė-Daunoravičienė.

Pokalbį moderavęs prof. A. Šaltenis raginte ragino mus, rokiškėnus, puoselėti savo kūrėjų, anot jo, tikrų aukštaičių genties atstovų, išdaigintų sėliškos žemės ir gyvų aristokratiška dvasia, paveldą ir atminimą.

Galime tvirtai paliudyti: sekant geriausiomis grafų Tyzenhauzų, meno puoselėtojų, tradicijomis, Rokiškio krašto muziejus darsyk subūrė po savo stogu kūrėjus ir meno pasauliui neabejingus rokiškėnus.

Muziejininkė-ekskursijų vadovė Santa Kančytė