Artėjančios Valentino dienos proga vartome pluoštą muziejaus fonduose saugomų laiškų… Tai grafo Jono Pšezdzieckio laiškai, rašyti mylimai žmonai Hermancijai. Negali nesistebėti, kokiais švelniais, romantiškais, meile alsuojančiais žodžiais vyras išsako savo jausmus. Jų santykiai, bendravimas pavyzdžiu galėtų būti ir šiandien. Todėl drįstame pasidalinti labai asmeniškomis tų laiškų eilutėmis.
Santykiai tarp J. Pšezdzieckio ir Hermancijos – unikalus vyro ir moters bendravimo pavyzdys. To meto tradicijos, etiketas ribojo atvirą švelnumo, meilės demonstravimą viešumoje. Bet tai nesutrukdė sutuoktiniams išsakyti jausmus niekam nematant ar laiškuose, kuomet juos skyrė šimtai kilometrų. Grafas J. Pšezdzieckis dažnai buvo išvykęs į užsienį, todėl laiškai žmonai, skriejantys į Rokiškį ar ten, kur ji tuomet buvo, kupini meilės ir ilgesio, pasigėrėjimo ir rūpesčio. Stebėtina sutuoktinių pagarba vienas kitam, gebėjimas išklausyti, suprasti, palaikyti. Vyro ilgesį, kad žmonos nėra šalia, išduoda jau pirmosios laiškų eilutės – kreipiniai: „Mylimoji“, „Mano brangiausioji“, „Mano mylimas katinėli“.
Subtilios, vaizdžiai mylimosios portretą piešiančios tolesnės laiškų eilutės:
,,Žvelgiu į Tavo nuotrauką, įsižiūrėjau į Tavo akis su sabalo spalvos antakiais, dideles akis, gilias kaip amžinybė ir tokias nepaprastai manas ir išbučiuotas.“
,,Parašęs laišką iškart eisiu įsižiūrėti į Tavo nuotrauką, nes be to negalėčiau gyventi.“
„Bet nepaisant to, jog esam atskirai, mintimis esu šalia Tavęs, karštai bučiuoju į akeles, į tuos nepaprastai šiltus smilkinius ir kvepiančius plaukus, rankas, alkūnes, pečius…“
„Įsižiūrėjau į Tavo kaklą, kaktą, garbanas – deja, tik fotografijoje.“
„Norėčiau, kad Tu per mano laišką pajustum, kokie stiprūs mano jausmai Tau.“
„Jeigu šią akimirką užmerktum akis ir pagalvotum apie mane, tai dabar hipnotizuojančiai pajustum mano buvimą ir mano širdingą bučiavimą.“
Išsakęs laiškuose ilgesį, vyras nepamiršta priminti mylimajai, kad švelnių, tik jai vienai skirtų laiškų, ,,nepaliktų atviroje vietoje“, kad svetima akis nepamatytų.
Jonas ir Hermancija buvo drąsios, stiprios asmenybės, mokančios pasitikėti ir tikėti vienas kitu. Net ir tada, kai jau šeimoje krykštavo 5 vaikai, kaupėsi dvaro reikalai ar aidėjo Pirmojo pasaulinio karo garsai, dėmesio, pagarbos, meilių žodžių nestokojo. Grafas Jonas žmonai rašė: „Jau taip virš savęs to visko turiu, kad svajoju apie tai, kad palikčiau karo triukšmą ir su sūnum Jasium ir bagažu pažirčiau namų ramybėje, pasivaikščiojimuose su žmona ir vaikais, vakaro pokalbiuose prie lempos kartu su tavimi, brangiausiu kačiuku. Dėlioju daiktus, rausiuosi po stalčius ir komodas: kiekviena palaidinė, skrybėlė ar fotografija – tai prisiminimas iš paskutiniųjų 12-os taip laimingai ir taip ramiai praleistų metų“.
Taip ir liejasi pagarba, švelnumas bei meilė nuo pirmos iki paskutinės laiškų eilutės: „Taip Tave myliu, kaip tikrai niekas nieko pasauly“, „Apkabinu milijoną kartų“, „Apkabinu iš visos širdies“, „Bučiuoju rankas ir akis“, „Iki pasimatymo, mano brangiausias lobi.“
Mylėkite ir būkite mylimi!
Parengė Laima Skardžienė
